Kai kiekviena minutė svarbi: prof. dr. Snieguolės Matulienės įžvalgos apie pareigūnų saugumą

Pastarųjų savaičių įvykiai Lietuvos pasienyje ir policijos suvestinėse vėl primena – pareigūno saugumas nėra vien atskiro incidento ar vienos institucijos klausimas. Tai valstybės gebėjimo užtikrinti visuomenės saugumą klausimas.

Rugpjūčio pradžioje Valstybės sienos apsaugos tarnyba pranešė ties Latežerio kaimu aptikusi jau trečią per kelias savaites iš Baltarusijos pusės vedantį požeminį tunelį. Rugpjūčio 22 d. pasieniečiai Švenčionių ir Šalčininkų rajonuose perėmė dar dvi kontrabandininkų skraidykles – per mažiau nei aštuonis šių metų mėnesius buvo nutupdyti jau 44 kontrabandai naudoti dronai.

Rizika išlieka ir kasdienėje policijos tarnyboje. Rugpjūčio 10 d. Širvintose sulaikomas vyras pasipriešino pareigūnui ir pareigūnei – abiem prireikė medikų pagalbos. Rugpjūčio 12-osios naktį Klaipėdoje sulaikymo metu vyras pasipriešino pareigūnams ir sužalojo policijos pareigūną.

Už kiekvienos tokios kelių sakinių suvestinės yra pareigūnas, jo šeima ir sprendimas, kurį neretai tenka priimti per kelias sekundes – esant nepakankamai informacijai ir realiai grėsmei.

Būtent apie tai dar šių metų birželio 10 d. Lietuvos Respublikos Seime kalbėjo prof. dr. Snieguolė Matulienė, Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijos dekano patarėja, dalyvavusi Lietuvos policijos profesinės sąjungos ir Seimo organizuotoje tarptautinėje konferencijoje „Nulinė tolerancija smurtui prieš pareigūnus“, kurios globėjas buvo Seimo Pirmininkas Juozas Olekas. Profesorės įžvalgos rėmėsi studentų, tarp kurių yra ir tarnaujančių pareigūnų, tyrimais bei tuo, kaip ji pati sakė, „apie ką kalba pareigūnai tarpusavyje, ne viešai“.

Krizėje pareigūnas turi gebėti veikti čia ir dabar

Vieną svarbiausių pranešimo dalių prof. dr. S. Matulienė skyrė krizinių situacijų valdymui. Jos žodžiais, ekstremalioje situacijoje „pareigūnas turi veikti čia ir dabar“, o krizinių situacijų valdymas turi būti prieinamas kiekvienam pareigūnui, kad šis galėtų „nelaukti nurodymų, nes kiekviena minutė yra gana svarbi“.

Tuneliai pasienyje, dronai, kontrabandos schemos, neteisėtos migracijos spaudimas ar staiga eskaluojantis policijos iškvietimas parodo, kad pareigūnas ne visada turės laiko laukti išsamių instrukcijų. Todėl, profesorės teigimu, būtina ugdyti gebėjimą greitai vertinti rizikas, koordinuoti veiksmus ir priimti sprendimus net tada, kai informacijos nepakanka arba jos yra per daug.

Pirmuoju esminiu pareigūno poreikiu profesorė išskyrė saugumą. „Saugumas tikrai nėra privilegija. Tai nėra papildoma socialinė garantija, apie kurią daug kas kalba“.

Ir iškėlė klausimą, kuris šiandien skamba ypač aktualiai: „Ar pareigūnas vykdamas į kvietimą gali būti tikras, kad valstybė padarė viską, jog jis saugiai grįžtų namo“.

Ar pareigūnas turi tinkamas priemones? Ar pakanka pajėgų? Ar sulauks pastiprinimo? Ar žinos, kad teisėtai priėmus sudėtingą sprendimą už jo stovės institucija ir valstybė? Tai nėra antraeiliai klausimai.

Pareigūnas negali likti vienas

Profesorė atkreipė dėmesį ir į nepakankamų pajėgų problemą, kurią patys pareigūnai įvardija kaip vieną svarbiausių rizikos veiksnių. Pareigūnas, anot jos, turi žinoti: „kad jisai situacijoj nebus vienas, kad bet kada į pagalbą atskubės kitas ekipažas“.

Pakankamos pajėgos reiškia ne tik didesnį saugumą. Jos leidžia greičiau reaguoti, geriau kontroliuoti situaciją, sumažina fizinio sužalojimo riziką ir suteikia daugiau galimybių konfliktą išspręsti deeskalacijos būdu.

Ne mažiau svarbios, profesorės teigimu, yra aiškios procedūros, įgaliojimų ribos ir institucinis palaikymas. Pareigūnas turi žinoti, ką gali daryti, kokia veiksmų seka ir kokios pagalbos sulauks sudėtingoje situacijoje.

Profesorė tai apibendrino itin aiškiai: „Tu ne vienas priimi sprendimą, už tavęs stovi visa sistema.“ Kai tokio užtikrintumo nėra, atsiranda tai, ką profesorė vadino „sprendimų baime“, o vėliau ir „sprendimų paralyžiumi“.

Krizės akivaizdoje tai gali tapti grėsme ne tik pačiam pareigūnui, bet ir visuomenei. Todėl tinkamai parengtas ir teisėtai veikiantis pareigūnas turi žinoti, kad priimdamas būtiną sprendimą nebus paliktas vienas.

Smurtas prieš pareigūną – išbandymas valstybei

Prof. dr. S. Matulienė taip pat pabrėžė, kad smurtas prieš pareigūną prasideda gerokai anksčiau nei fizinis smūgis – jis susijęs ir su silpnėjančia pagarba teisės viršenybei bei valstybės autoritetui. Kuo stipresnis pasitikėjimas valstybės institucijomis ir kuo aukštesnė teisinė kultūra, tuo, jos žodžiais, „mažesnė tikimybė, kad konfliktas su pareigūnu iš tiesų bus sprendžiamas agresija“.

Savo pranešimo pabaigoje profesorė priminė ir svarbiausią principą, kad pareigūnas tarnyboje atstovauja ne pats sau. „Jisai atstovauja valstybę. Todėl kiekvienas smurto aktas, jeigu grįžti prie nulinės tolerancijos smurto prieš pareigūnus, tai yra ne išpuolis prieš žmogų, bet išbandymas mūsų valstybei“.

Todėl nulinė tolerancija smurtui prieš pareigūnus negali likti tik konferencijos pavadinimu ar deklaracija. Ji turi reikšti pakankamą pareigūnų skaičių, nuolatinį pasirengimą krizėms, aiškias procedūras, realią teisinę ir institucinę apsaugą.

Nes klausimas išlieka tas pats: ar valstybė padarė viską, kad žmogus, kurį siunčia saugoti mūsų, pats būtų saugus, galėtų ryžtingai atlikti savo pareigą ir po tarnybos grįžtų namo?

Visą prof. dr. Snieguolės Matulienės pranešimą galite išklausyti čia: https://shorturl.at/TwsN6.