Pareigūnus puola vis brutaliau. Kiek dar incidentų reikės, kad valstybė išgirstų?

Dar šių metų birželį Lietuvos policijos profesinė sąjunga (LPPS) Lietuvos Respublikos Seime garsiai kėlė klausimą – ar valstybė daro pakankamai, kad pareigūnas, išėjęs į tarnybą ginti kitų, pats po jos grįžtų namo sveikas? Praėjo vos du mėnesiai, o pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad ši tema ne tik neprarado aktualumo – ji tampa vis aštresnė.

Rugpjūčio 10-osios vakarą Širvintose dėl viešosios tvarkos pažeidimo sulaikomas vyras pasipriešino dviem policijos pareigūnams – pareigūnui ir pareigūnei. Abiem prireikė medikų pagalbos. Prieš tai panašių incidentų fiksuota Klaipėdoje, Vilkaviškyje, Skuode ir kitose šalies vietose. Vienur pareigūnams priešinosi sulaikomi neblaivūs ar galimai apsvaigę asmenys, kitur agresija baigėsi pareigūnų sužalojimais.

Skirtingos Lietuvos vietos, skirtingos aplinkybės, tačiau visus šiuos įvykius sieja tas pats vardiklis – valstybės vardu savo pareigą vykdantis žmogus vis dažniau susiduria su agresija, pasipriešinimu ir realia grėsme savo sveikatai ar net gyvybei.

Būtent apie tai LPPS dar birželį kalbėjo Lietuvos Respublikos Seime surengtoje tarptautinėje konferencijoje „Nulinė tolerancija smurtui prieš pareigūnus“, kurios globėjas buvo Seimo Pirmininkas Juozas Olekas. Į konferenciją susirinko politikos, teisėsaugos, mokslo, Lietuvos ir Europos profesinių sąjungų atstovai. Buvo kalbama apie smurto prieš pareigūnus mastą, prevenciją, atsakomybę, tinkamą pareigūnų parengimą ir aprūpinimą bei valstybės pareigą suteikti jiems aiškų ir tvirtą užnugarį.

Vieną stipriausių konferencijos pranešimų skaitė policijos generalinis komisaras Arūnas Paulauskas. Jis kalbėjo ne vien skaičiais – savo pranešimą pradėjo asmenine istorija iš 1993-iųjų, kai dar būdamas policininku stažuotoju kartu su porininku buvo užpultas šešių jaunų vyrų. Incidentas baigėsi lūžusiu šonkauliu ir praskelta lūpa. Tačiau tuo metu sistemos reakcija buvo paprasta – parašyti, kad niekam pretenzijų neturi, ir per kitą budėjimą vėl stoti į tarnybą. Net klausimo, ar sužeistam pareigūnui reikėtų nuvykti į ligoninę, tuomet nekilo.

Nuo to laiko praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai. Keitėsi policija, pareigūnų aprūpinimas, mokymai ir požiūris į jų saugumą. Tačiau pati tarnybos rizika niekur nedingo. Kaip konferencijoje pabrėžė A. Paulauskas, taikos metu Lietuvoje būtų sunku įvardyti kitą profesiją, kurios atstovai taip dažnai susidurtų su tiesiogine grėsme savo sveikatai ir gyvybei.

Tai patvirtina ir skaičiai. Policija per metus gauna beveik 800 tūkst. įvairaus pobūdžio pranešimų, o į daugiau kaip 320 tūkst. įvykių pareigūnai vyksta fiziškai. Maždaug pusė tokių iškvietimų vienaip ar kitaip kelia realią grėsmę pareigūnų sveikatai, gyvybei ar saugumui.

Ir niekas iš anksto negali pasakyti, kuris iškvietimas taps lemtingu. Generalinis komisaras Seime priminė šaudynes Vilniaus centre, kai policijos pareigūnai kartu su antstoliais ir advokatais vyko atlikti, atrodytų, įprastos iškeldinimo procedūros. Atidarius duris juos pasitiko šūviai. Advokatas žuvo, o policijos pareigūną, A. Paulausko vertinimu, išgelbėjo šarvinė liemenė, sustabdžiusi kulką. Kitu atveju iš sustabdyto BMW išlipęs Kalašnikovo automatu ginkluotas asmuo atidengė ugnį į policijos pareigūnus. Tai, kad pareigūnai tuomet nenukentėjo, generalinis komisaras pavadino kone stebuklu.

Tai nėra keli išskirtiniai atvejai, kuriuos būtų galima pamiršti pasibaigus žinių laidai. A. Paulausko Seime pristatyti duomenys atskleidžia kur kas platesnį problemos mastą. Per pastaruosius dešimt metų policijos pareigūnai apie 28 tūkst. kartų susidūrė su konfliktinėmis situacijomis, kai buvo nevykdomi jų teisėti reikalavimai arba jiems priešinamasi. Dėl tokių veiksmų pradėta apie 2,5 tūkst. ikiteisminių tyrimų, o daugiau kaip 25 tūkst. atvejų fiksuoti kaip administraciniai nusižengimai.

Dar iškalbingesnė kita statistika. Net 93 proc. nukentėjusiųjų baudžiamosiose bylose dėl pasipriešinimo pareigūnams yra policijos pareigūnai, nors tokia atsakomybė numatyta ir už pasipriešinimą pasieniečiams bei kalėjimų sistemos pareigūnams. Tuo metu administracinių nusižengimų dėl pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymo atveju policijos pareigūnams tenkanti dalis siekia net 99 proc. A. Paulauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad tokių pažeidimų daugėja tuo metu, kai pačių policijos pareigūnų mažėja.

Todėl LPPS nuosekliai laikosi pozicijos, kad smurto prieš pareigūnus negalima priimti kaip savaime suprantamos profesinės rizikos. Taip, policijos, pasienio ar kitų statutinių tarnybų pareigūnų darbas yra pavojingas. Tačiau būti mušamam, žalojamam, apšaudomam ar tapti agresyvios grupės taikiniu nėra ir negali tapti pareigybės aprašymo dalimi.

Ne mažiau svarbu ir tai, kokią žinią valstybė siunčia tiems, kurie sąmoningai nusprendžia priešintis pareigūnui. A. Paulauskas konferencijoje atvirai kritikavo, jo vertinimu, pernelyg liberalią bausmių politiką. Policijos atlikta teismų sprendimų analizė parodė, kad net baudžiamosiose bylose už pasipriešinimą pareigūnams neretai apsiribojama areštu, bauda ar viešaisiais darbais. Baudos, jo pateiktais duomenimis, svyruoja maždaug nuo 350 iki 3 000 eurų.

Generalinio komisaro pozicija šiuo klausimu buvo aiški – jeigu pasipriešinimo metu pareigūnui padaromas sveikatos sutrikdymas, tokie veiksmai turėtų sulaukti realios baudžiamosios atsakomybės, įskaitant laisvės atėmimo bausmę, kuri veiktų ir kaip atgrasymo priemonė.

LPPS manymu, pastarųjų savaičių įvykiai verčia dar kartą klausti – ar šiandien valstybė siunčia pakankamai aiškią žinią, kad rankos prieš pareigūną kelti negalima? Nulinė tolerancija smurtui negali būti vien skambus šūkis. Ji turi atsispindėti ir realioje atsakomybėje.

Tačiau atsakomybė negali būti nukreipta tik į pažeidėją. Savo atsakomybės dalį privalo prisiimti ir valstybė, siunčianti pareigūną į pavojingą situaciją. Po kiekvieno rezonansinio incidento labai lengva atsisėsti prie ekrano, sustabdyti kūno kameros įrašą, kelis kartus peržiūrėti tas pačias sekundes ir svarstyti, ką pareigūnas galėjo padaryti kitaip. A. Paulauskas Seime tai taikliai palygino su sporto varžybų įrašo analize – ramiai žiūrint įrašą visada galima rasti klaidų.

Tačiau pareigūnas įvykio vietoje neturi galimybės atsukti laiko atgal. Pulsas kyla, veikia adrenalinas, prieš jį gali būti peiliu ar kitu ginklu grasinantis žmogus, o sprendimui kartais lieka vos sekundės dalis. Kaip sakė generalinis komisaras, tokioje situacijoje nėra laiko ilgam svarstymui ar išsamiai teisinei analizei – sprendimą reikia priimti čia ir dabar, nes nuo jo gali priklausyti paties pareigūno, jo kolegos ar šalia esančio žmogaus gyvybė.

Todėl vertindami pareigūno veiksmus turime vertinti ir sąlygas, kuriomis jis veikė. Ar įvykio vietoje buvo pakankamai pareigūnų? Ar jie turėjo tinkamą parengimą, ekipuotę ir specialiąsias priemones? Ar galėjo laiku sulaukti pastiprinimo? Galiausiai – ar po sudėtingo incidento valstybė stovės jų pusėje taip pat tvirtai, kaip kiekvieną dieną reikalauja iš pareigūnų stovėti visuomenės pusėje?

Smurto prieš pareigūnus kainą galima suskaičiuoti ir skaičiais, tačiau už jų visuomet yra konkretūs žmonės. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vykdydami tarnybines pareigas gyvybės neteko 36 policijos pareigūnai.

Vien praėjusiais metais 82 policijos pareigūnams buvo skirtos kompensacijos už tarnyboje patirtus kūno sužalojimus. Generalinis komisaras pabrėžė, kad kalbama ne apie nedidelius įbrėžimus, o apie rimtas traumas, sukeliančias nedarbingumą ir kitas pasekmes. Bendra išmokėtų kompensacijų suma siekė beveik 600 tūkst. eurų. Dėl tarnyboje patirtų traumų policijos pareigūnai per metus nedarbingi buvo daugiau kaip 2 800 darbo dienų, o traumą patyręs pareigūnas nedarbingas vidutiniškai išbūna beveik 38 dienas. Vienu atveju gydymas ir grįžimas į tarnybą užtruko net apie 200 dienų. Už šių skaičių yra ne statistikos lentelės. Už jų – sužeisti žmonės, jų šeimos, gydymas, reabilitacija, nerimas ir nežinia, ar po patirtos traumos žmogus apskritai galės grįžti į tarnybą.

Todėl A. Paulauskas konferencijoje akcentavo ir tai, kas tiesiogiai priklauso nuo pačios sistemos – pareigūnų taktinį ir fizinį parengimą, tinkamą ekipuotę, specialiąsias priemones bei aprūpinimą, kurie leistų pareigūnui apsaugoti ne tik visuomenę, bet ir save.

Būtent dėl to LPPS birželį sukvietė politikus, teisėsaugos vadovus, mokslininkus bei Lietuvos ir Europos profesinių sąjungų atstovus į Seimą. Ne tam, kad būtų surengta dar viena konferencija ir po jos viskas nugultų protokoluose. LPPS siekė, kad smurto prieš pareigūnus problema būtų išgirsta aukščiausiu politiniu lygmeniu ir po diskusijų sektų konkretūs sprendimai.

LPPS pirmininkė Roma Katinienė konferencijoje pabrėžė, kad pareigūnas, vykdydamas tarnybą, neturi jaustis vienas. Šiandien, matant tai, kas vyksta Lietuvos gatvėse, ši mintis skamba dar aktualiau.

Pareigūnas neturi likti vienas prieš agresyvų žmogų ar gausesnę grupę. Jis neturi likti vienas po patirto sužalojimo. Ir neturi likti vienas tada, kai jo ekstremaliomis aplinkybėmis, per sekundės dalį priimtas sprendimas vėliau mėnesius ar metus vertinamas institucijų.

Valstybė, kuri iš pareigūno reikalauja drąsos, profesionalumo ir pasirengimo kritinę akimirką rizikuoti savo sveikata ar net gyvybe, privalo suteikti jam tvirtą užnugarį – pakankamas pajėgas, tinkamą parengimą, šiuolaikišką aprūpinimą, aiškią teisinę apsaugą ir realią atsakomybę tiems, kurie prieš pareigūnus naudoja smurtą.

Savo pranešimo Seime pabaigoje policijos generalinis komisaras A. Paulauskas kolegoms pasakė paprastus, tačiau labai prasmingus žodžius: „Nemanykite, kad uniforma jus apsaugos. Ji kaip tik daro jus dar labiau pažeidžiamais. Rūpinkitės savimi.“.

LPPS prie šių žodžių priduria – pareigūnu turi rūpintis ne tik jis pats. Juo privalo rūpintis ir valstybė.

Širvintos, Klaipėda, Vilkaviškis, Skuodas – tai tik keli pastarųjų savaičių vietovardžiai. Kiek jų dar turėsime įrašyti į šį sąrašą, kad suprastume: kalbame jau ne apie pavienius incidentus, o apie problemą, kuriai būtini sisteminiai sprendimai?

Nulinė tolerancija smurtui prieš pareigūnus negali likti vien konferencijos pavadinimu. Ji turi tapti realia valstybės politika – ne po dar vieno sužeisto kolegos, o dabar.

Visą policijos generalinio komisaro Arūno Paulausko pranešimą galite išklausyti čia: https://shorturl.at/5DxQ7.