Roma Katinienė. Gindami pareigūnus, stipriname pasitikėjimą valstybe (1 dalis)

Didžiausios šalyje policijos pareigūnus vienijančios profesinės sąjungos – Lietuvos policijos profesinės sąjungos – pirmininkė Roma Katinienė interviu sutiko duoti tik po ilgo įkalbinėjimo, užtrukusio beveik metus. Šiandien pradedame dviejų dalių ciklą apie tai, su kokiu sistemos plentvoliu ir net bendražygių išdavystėmis susidūrė šios profesinės sąjungos lyderė. Slapti pasiklausymo įrenginiai kabinetuose – tik viena iš bandymo sužlugdyti už principingumą apraiškų.

Daiva Sakalė: Keliolika metų vadovaujate Lietuvos policijos profesinei sąjungai (LPPS). Jei esate renkama vis kitai kadencijai, vadinasi, atitinkate lūkesčius. Kaip viskas prasidėjo, ar visada svajojote ginti kitus pareigūnus, o gal šiandien rinktumėtės kitą gyvenimo ir karjeros kelią?

Roma Katinienė: Tokį klausimą sau užduodu dažnai. Jei galėčiau grįžti atgal į tas dienas prieš 15 metų, kai pati tapau profesinės sąjungos nare, ar vėl rinkčiausi tą patį kelią? Prisimenu, ką teko patirti man, kolegoms, bendražygiams, su kuriais ėjome petys petin. Šiandien, kai tau galbūt ir sekasi, ir organizacija auganti, ir nueitas pakankamai ilgas kelias, kai organizacija stabili, kai turime ne vieną lyderį, kai viskas yra gerai, atrodo, jog taip – vertėjo.

Bet kai mintyse suskaidai veiklos profesinėje sąjungoje laikotarpį etapais ir pamatai, kiek buvo duobių ir krizių; kiek tai kainavo nervų, sveikatos ir laiko, kartais trumpam suabejoji. Ypač, kai dėl patirto streso sveikata sušlubuoja.  Tada klausi savęs, ar tavo netektys ne per didelės? Klausi savęs ir tada, kai blogai atpažįsti žmones, labai daug atiduodi energijos, siekdama jiems padėti, bet nevertina. Kai išduoda bendražygiai... Tada pasvarstai, ar verta buvo vargti, kovoti. Bet sakoma, jog Dievas neduoda žmogui išbandymų, kurių jis neįveiks. Tikslas – viską padaryti kuo geriau, kokybiškiau. Matai, kaip organizacija auga, kiek žmonių, kiek lyderių aplink. Imi mąstyti ne vien apie organizaciją, o plačiau. Apie statutines įstaigas, pareigūnus, jų ugdymą, jų savivertės kėlimą. Juk visa tai susiję su pareigūnų pasitikėjimu valstybe ir su jų lojalumu. Viena mūsų pagrindinių misijų – pasiekti, kad pareigūnas jaustųsi teisingai įvertintas, gerai atstovaujamas; kad būtų įmanoma atkurti teisingumą, kai su pareigūnu blogai pasielgiama... Visa tai kaip tik ir didina pareigūno pasitikėjimą ne vien statutine sistema, o ir pačia valstybe. O tai yra labai prasminga veikla bei tikslas.

Daiva Sakalė: Šiandien Jūs esate žinoma policijos profesinės sąjungos lyderė, Jus kalbina radijo, televizijų, portalų žurnalistai, kviečia į laidas. Jūsų nuomonės klausiama, kai policijos bendruomenėje nutinka rezonansiniai įvykiai, kai susirūpinama pareigūnų socialinėmis garantijomis ir patiriamomis problemomis. Prašoma identifikuoti ir išvardyti pagrindines policijos sistemos bėdas. Kaip atsitiko, kad prieš keliolika metų jauna vieno iš  Kauno policijos  komisariatų kriminalinės policijos tyrėja tapo LPPS pirmininke?    

Roma Katinienė: Lietuvos policijos profesinės sąjungos pirmininke tapau visai atsitiktinai – paskatinta kolegių Elytės iš Klaipėdos ir Sigitos iš Marijampolės regiono. Jos buvo labai stiprios profesinės sąjungos regionų lyderės, atstovavo daugeliui pareigūnų. LPPS pirmininku anuomet buvo Vytautas Lamauskas, bet antrosios kadencijos viduryje nutarė pasitraukti ir vadovauti Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai. Artėjo pirmininko rinkimai. Aš LPPS buvau atsakinga už Kauno apskritį, regioną. Kolegių įkalbėta, sutikau kandidatuoti į LPPS pirmininkes. Tai buvo 2012 metais. Rinkimus prieš kitą kandidatą laimėjau. Tuo metu Nacionaliniam pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimui (NPPSS)  vadovavęs Vytautas Bakas mūsų, trijų lyderių bendrystę, pavadino Bermudų trikampiu.

Daiva Sakalė: Dviprasmiškai skambantis pareiškimas. Ką jis reiškė Jums ir komandai ir kaip nusipelnėte?

Roma Katinienė: Buvome išmintingos, supratome, kad kiekvieniems rinkimams reikia ruoštis. Negali ateiti, prisistatyti bendruomenei, pasakyti kažkokią kalbą ir tikėtis, kad išrinks. Jeigu planuoji atsakingai dirbti, turi paaiškinti, ką jau nuveikei, ką darai dabar ir kokia tavo vizija. Kad žmonės galėtų įvertinti. NPPSS favoritas buvo kitas, jį palaikė vadovai. O gavosi taip, kad lyg Pilypukas iš kanapių, moterų iš regionų palaikoma, iššokau ir laimėjau didele persvara.

Taip ir prasidėjo sunkioji kelio dalis. Nors nelengvas ir iki tol jis buvo: kaip pareigūnų atstovai, patyrėme labai daug mobingo, persekiojimo, tarnybinių patikrinimų. Ir prieš tapdama LPPS pirmininke patyriau daug neteisybės, netgi ir neteisėtos slapto pasiklausymo įrangos buvo kabinetuose įrengtos.

Daiva Sakalė: Galima pamanyti, jog kažkas bijojo, kad  į profesinę sąjungą neateitų, nebūtų išugdytas stiprus lyderis.

Roma Katinienė: Tuo metu sistema buvo orientuota į tai, kad pareigūnas negali kelti problemų ir apie jas kalbėti. Negali turėti savo nuomonės. Vadovui, viršininkui negaliojo Darbo kodeksas, negaliojo teisės normos ir, ne paslaptis, būdavo įvairių korupcijos apraiškų.

Daiva Sakalė: Kadangi šiuo metu LPPS papildę daug naujų, jaunų narių, kurie tikriausiai nėra girdėję Jūsų bei organizacijos istorijos, papasakokite apie tai  plačiau.

Roma Katinienė: Pirmą kartą savo valdžios nemalonę užsitraukiau, dirbdama Žaliakalnio policijos komisariate kriminalinės policijos tyrėja. Man buvo pavesta tvarkyti darbo laiko apskaitos žiniaraštį savo kriminalinės policijos padalinio, į kurį įėjo ir operatyvinį darbą atliekantys, ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai.

Tada ir pamačiau, kad operatyvinį darbą atliekantys pareigūnai kas mėnesį dirba 60-70-80 valandų viršvalandžių. Pradėjau viršvalandžius žymėti, bet manęs buvo paprašyta, o tiksliau – pareikalauta pataisyti. Kad jokių viršvalandžių žiniaraštyje neliktų. Tada pirmą kartą teko griežtai paprieštarauti vadovui. Paaiškinau, jog teisės aktai yra aukščiau už jo šį nurodymą, kad aš nieko neklastosiu, o už įsiskolinimus pareigūnams turi būti teisingai atlyginta. Buvo paprašyta, kad kitas mano vadovas pakoreguotų žiniaraščius. Pasakiau, jos mano reakcija į tai bus vieša, kad kreipsiuosi į aukštesnius vadovus dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščių klastojimo. Tada komisariato žmonės ir sužinojo, kad turi labai daug viršvalandžių, pradėjo imti išeigines, radome išeitį, kompromisą su vadovu. Įgijau profsąjungos narių pasitikėjimą, jie pamatė, kad turiu stuburą, kad galima susitarti, siekti tikslų. O ne beatodairiškai konfliktuoti. Žaliakalnio policijos komisariato profsąjungos nariai mane išsirinko atstove. Bet tuo sunkumai tik prasidėjo. Galima teigti, kad laikotarpis iki tapimo LPPS pirmininke buvo tikrai labai sunkus.

Daiva Sakalė: Jūs ne specialiai pasirinkote tiek daug iškentėti, kad vėliau biografijos faktus panaudotumėte karjerai profesinėje sąjungoje. Paprasto žmogaus ir statutinio pareigūno teisių bei tiesos gynimas yra titaniškų jėgų ir stiprių nervų reikalaujanti veikla.

Roma Katinienė: Niekas nesirinktų patirti tai, ką patyriau aš su bendraminčiais. Antai tyriau visuomenėje rezonanso sulaukusią išžaginimo bylą. Ikiteisminį tyrimą kontroliavęs prokuroras bandė daryti įtaką, jog bylą nutraukčiau. Tokių neteisėtų prokuroro  reikalavimų nesilaikiau ir viską padariau, kad būtų surinkta kuo daugiau tvirtų įrodymų ir byla iškeliautų į teismą. Tada prokuroras ir mano tiesioginis vadovas  sudarė tandemą, kurio tikslas buvo susidoroti, nušalinti mane nuo bylos tyrimo, paskirti ją nagrinėti kitam pareigūnui. Taip būtų diskreditavę, pašalinę ir komisariato profsąjungos lyderę – kaip „nesusitvarkančią“ su darbu. Prasidėjo mobingas, pradėti tarnybiniai įvairūs patikrinimai kainavo labai daug sveikatos ir energijos.

Tačiau kai tapau LPPS primininke, situacija jau buvo šiek tiek pasikeitusi. Mano santykiai su Kauno apskrities policijos vadovybe buvo pakankamai geri, po visų konfliktų „perkrauti“. Net sulaukiau pasiūlymo laikinai užimti nuovados viršininkės pareigas. Jau turėjau daugiau kompetencijų, žinių, tad ir pareigūnų teises apginti buvo lengviau. Tapusi LPPS pirmininke, turėjau susitikti su daugeliu pareigūnų, įtikinti juos prisijungti prie tuo metu NPPSS organizuoto didelio protesto – eitynių prie Seimo. Atliktas milžiniškas darbas.  Bet aš ir dabar nežinau, ar mano istorija yra sėkmės istorija. Manau, kiekvienas ją gali vertinti skirtingai, savaip.

Daiva Sakalė: Sunkiu metu žmogui kaip niekad reikia palaikymo, komandos, draugų. Jūsų bendražygiai nestovėjo atokiai po medžiu, kol Jūs kovojote?

Roma Katinienė: Mane nuolat supo stipri komanda. Nors bendražygiai keitėsi bėgant metams, vieni pasitraukė, kiti pasirinko dar kitokį kelią, bet turėjau geras komandas. Buvo tokių, kurie – pavadinkim taip – įsmeigė peilį į nugarą, bet jų jau nėra šalia, jie buvo silpnoji grandis, o tos patirtys galiausiai tapo reikšmingomis pamokomis.

Tad kelias nueitas įdomus; kiekviena nesėkmė, kiekviena duobė davė labai gerų pamokų, po kurių, kaip organizacija, tik stiprėjome ir augome. Juk visko buvo: ir ministrų bandymų susidoroti su nepatrauklia profesine sąjunga, ir generalinių komisarų, kurie bandė mus eliminuoti, trukdyti, suvedinėti sąskaitas. Bet aš visad sakau kolegoms: jei tu turi vertybes, aiškius ir teisingus tikslus, jei neveidmainiauji, mūsų pareigūnai nėra kvaili, jie mato tai ir atsirinks, atskirs, kas grūdai, o kas – pelai. Žmonės mato: jei esi nuoseklus, jei darai tai, ką kalbi, žingsnis po žingsnio surenki tą žmonių ratą, kurie pasitiki tavimi ir kuriais tu pasitiki. Apsupi save žmonėmis, kurie irgi tiki tomis pačiomis vertybėmis, ir eini toliau.

Daiva Sakalė: Priminkite, kada LPPS buvo sunkiausias laikas?

Roma Katinienė: Kai policijos generaliniu komisaru tapo Linas Pernavas ir dėl kritikuojamų reformų jis su savo komanda priėmė sprendimus, kaip mus galbūt eliminuoti iš „žaidimo“,  pasijutome krentą į duobę. Buvo nelengvas laikotarpis. Lietuvos policijos profesinė sąjunga tada labai stipriai nukraujavo: netekome daug narių, nukentėjome finansiškai. Teko svarstyti, ar mokėti už biuro nuomą, ar darbo užmokestį. Tuo metu mus išdavė bendražygiai iš NPPSS,  nes įsivėlė į politiką, mus eliminavo. Išdavė kiti bendražygiai, kurie kreipėsi į FNTT, buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, buvo vertinami mano veiksmai, kaip profesinės sąjungos lyderės. Buvo kaltinimas dėl lėšų pasisavinimo ir grobstymo, buvome pašalinti iš NPPSS.

Nenoriu gręžiotis į praeitį, išdavystės leido išmokti svarbią pamoką: sumažino pasitikėjimą žmonėmis, dabar mūsų lyderiai turi visos komandos filtrą praeiti. Stengiamės, kad nebūtų atsitiktinių žmonių.

Juk kalbame ne apie pirmininką – pirmininkai organizacijoje gali keistis. Kalbame apie visą organizaciją, apie žmones. Juk šiandien mumis pasitiki daugiau kaip 1000 policijos pareigūnų, ir negalima rizikuoti tuo pasitikėjimu bei organizacija. Pakankamai esame vertinami ir žiniasklaidos, ir kitų žmonių. Štai ką iškalbingai rodo 0,6 proc, kai galima profesinei sąjungai skirti deklaruojant pajamas, sumos pokytis. Iš pradžių LPPS tuo būdu gaudavo apie 1000 eurų per metus. O dabar per penkerius pastaruosius metus pasitikėjimas mumis taip augo, kad susidaro kelios dešimtys tūkstančių eurų. Vadinasi, žmonės pasitiki tuo, ką mes darome.

Klaidas būtina matyti, įsivertinti, nes jos išmoko, sustiprina – iš kiekvienos savo kelio duobutės ar duobės išėjome sutvirtėję, kaip stipresnė organizacija. Be abejo, nors mes ir „išsivalėme“, ir sustiprėjome, bet už tai sumokėta savo bei komandos narių sveikata ir nervų ląstelėmis.

Pažvelgusi atgal, norėčiau, kad tokių atkarpų mūsų kelyje nebūtų buvę. Bet, kita vertus, ar mes dabar būtume tokie, kokie esame. Ar aš būčiau lyderė, kuri šiandien tiek visko praėjusi, mačiusi, patyrusi, bet likusi pakankamai stipri? Pirmiausia – kaip žmogus. Ar mokėčiau nesutrikti, organizacijai susidūrus su krizėmis, iššūkiais? Iš karto įvertinti situaciją, sukurti strategiją, jei nebūtų buvę tų pamokų?  Tai aš palieku vertinti kitiems.

Kalbino Daiva Sakalė

(Bus daugiau)