LPPS biurui vadovaujanti R. Bakutytė žino pareigūnų gynimo kainą (1 dalis)

Lietuvos policijos profesinės sąjungos (LPPS) biuro administratorė Raimonda Bakutytė – apie tai, kas atsitiko po vidaus reikalų sistemos pertvarkų: „Jei poliklinikoje ateitumėte pas gydytoją, o jis staiga tapęs galinčiu ir dantis sutaisyti, ir širdies stimuliatorių pakeisti, ir gimdymą priimti, ir išoperuoti, ar tai būtų gerai? Policijos pareigūnai privalo būti universalūs, sistema apgriauta.“ Už  kolegas pakovoti ir prieš srovę eiti R. Bakutytei teko ne vienerius metus. Dabar ji, pasak kolegų, – žmogus-orkestras ir geroji biuro dvasia.

Daiva Sakalė:  Pirmiausia pakalbėkime apie Jūsų, kaip pareigūnės, kelio pradžią. Kodėl pasirinkote darbą policijoje?

Raimonda Bakutytė: Aš tarsi užaugusi milicijoje. Tėtis buvo tardytojas, Tardymo skyriaus viršininkas. Dirbti į tuometinę miliciją atėjau 1988-aisiais, tapau nepilnamečių reikalų inspektore. Vėliau dirbau Pasų poskyryje, kuris priklausė tai pačiai sistemai – Vidaus reikalų. Iš milicijos išėjau su kapitono antpečiais. Kai Lietuvoje buvo sukurta policija, pagal išsilavinimą ir patirtį galėjau dirbti tardytoja, ja ir tapau. Dirbdama Žaliakalnio policijos komisariate, sutikau dabartinę LPPS pirmininkę Romą Katinienę. Tada ir prasidėjo teisybės ieškojimai.

Daiva Sakalė:  Buvote ne iš tų žmonių, kurie geba ilgai taikstytis su sistemos netobulumu ir įstatymų pažeidimais.

Raimonda Bakutytė: Tikrai ne iš tų. Į mūsų su Roma Katiniene kabinetą kolegos dažnai ateidavo pasiskųsti blogomis darbo sąlygomis, viršininkų elgesiu bei neteisėtais reikalavimais. Žmonės kartais iš nevilties verkdavo. Mes buvome iš tų, kurios nebijodavo viršininkams pasakyti „ne“; ištarti, kad „tai nepriklauso, ir todėl nedarysiu, nevykdysiu, nepažeidinėsiu įstatymų“. Jei taip negalima, vadinasi, aš taip nedarysiu. Ir nesvarbu, kad viršininkas norėtų kitaip. Iš pradžių mes su Roma sėdėjome skirtinguose kabinetuose, vėliau vadovas susodino kartu ir turbūt pasigailėjo.

Prieš pareigūnes – neskelbtas karas

Daiva Sakalė: Ir tuomet, vaizdingai tariant, kabinetas tapo „raudų kabinetu“, kuriame pradeda pildytis nesuprastų, mobingą, neteisėtą ir neteisingą elgesį patiriančių kolegų troškimai?

Raimonda Bakutytė: Mūsų kabinetas buvo tas, kuriame dirbo nebijančios pareigūnės, todėl kolegos ir ateidavo pasisakyti apie savo bėdas. Kuo labiau už save ir juos kovojome, tuo didesnę vadovų nemalonę užsitraukdavom. Maždaug tada ir prasidėjo „kryžiaus žygiai“ prieš mus. Juk antai po mūsų su Roma parengtų skundų, raštų apie prastą padėtį komisariate neliko vieno Žaliakalnio PK vadovo. Jau buvo įkurta LPPS , R. Katinienė buvo profsąjungos atstovė šiame komisariate. Kovoti už pareigūnų teises buvo jau ir mūsų misija. Nors pasikeitė komisariato valdžia, keitėsi padalinių valdžios, mes „tapome“  netinkamos,  nemėgstamos...

Antai, būdavo, skyriaus vadovas suderina su kuruojančiais prokurorais, kad reikia mums iškelti drausminių bylų. Ir kuo daugiau. Kaip tai padarydavo? Imdavo kokią mūsų tiriamą bylą ir ieškodavo, prie ko prikibti. Siekė atleisti iš darbo – tokios buvom nepatogios. Lankymasis teismuose, kur gindavome savo teises, jau buvo tapęs tarsi antruoju darbu, tarsi norma. Vieną savaitę eidavau į teismą aš, kitą – Roma Katinienė. Arba tos pačios savaitės pradžioje viena, o pabaigoje – kita. Mus gynė profsąjunga, teismuose atstovavo jos teisininkas, nemažai bylų laimėjome.

Daiva Sakalė: Papasakokite, kaip viskas vyko.

Raimonda Bakutytė: Mums su Roma pakliūdavo ypač sunkios bylos, vadinamosios „apygardinės“. Tokios, kurias turėtų tirti Vyriausiasis policijos komisariatas. Dalis tokių bylų guldavo ant mūsų darbo stalų. Klausimas, ar netyčia, ar tyčia, ar suderinta, ar taip reikėjo. Jeigu turi 30 šviesių bylų (kuriose nustatyti įtariamieji) ir 50 tamsių bylų, o iš tų šviesių bylų ne mažiau kaip 5 yra „apygardinės“, lieka spėlioti, kodėl taip. Jos sudėtingesnės, tokios, kur panaudotas šaunamasis ginklas, reikia tirti išžaginimą. Būdavo, žemėtvarkos bylą tokią pat tiria Specialiųjų tyrimų tarnyba ir mes. Viskas buvo daroma, kad būtų rastas pagrindas tarnybiniam patikrinimui. Kadangi teismuose dažnai laimėdavome, teismai priimdavo sprendimus, kad mūsų kaltė nenustatyta, griežčiau bausti mūsų negalėjo. Bet vadovai susidoroti stengėsi kaip įmanydami. Mes – į teismą. Žodžiu, trukt už vadžių ir vėl iš pradžių...

Ginti kitus lengviau nei gintis

Daiva Sakalė:  Gal oponentams pavyko pasiekti, kad tuo metu, kol gynėtės nuo jų, nutraukėte pagalbą kitiems, sumažinote dygliuotumą ir darėtės patogesnės? Juk to siekta.

Raimonda Bakutytė: Niekada nesustojome, jokiu būdu. Už kitus kovoti – svarbiausia. Už kitus eini ir „kabini akis“, o dėl savęs kovoti, pastebėjau, kur kas sunkiau. Mus gynė dabartinis LPPS teisininkas, kuris gina mūsų narius.

Daiva Sakalė: Jūsų ir LPPS pirmininkės Romos Katinienės persekiojimo kulminacija buvo tokie  vadovybės veiksmai, kad nuskambėjo per visą Lietuvą.

Raimonda Bakutytė: Virš mūsų darbo stalų kabinete lubose buvo aptikta slapto pasiklausymo įranga. Ji buvo įtaisyta senose apšvietimui skirtose angose. Tai jau buvo sprogimas. Moralinis. Buvo organizuotas piketas priešais Kauno vyriausiąjį policijos komisariatą. Stovėjome kitoje gatvės pusėje su plakatais, lozungais. Tada ir prasidėjo savotiškas lūžis. Pajutome, kaip keičiasi valdžios požiūris, nes piketo metu prie mūsų atėjo ir atsistojo VPK viršininko pavaduotojas – tarsi perėjo į mūsų pusę. Mus palaikė visos Lietuvos pareigūnai.

... Roma pirmiau už mane paliko Žaliakalnio policijos komisariatą. Išėjo dirbti į Kauno rajono PK, o aš išėjau iš Kriminalinės policijos dirbti į nuovadą, į viešąją policiją, iš tardytojos tapau įgaliotine.

Mes atsilaikėme, nebuvome sužlugdytos. Roma tais laikais jau buvo LPPS pirmininkė, o aš – LPPS atstovė Žaliakalnio PK. Toliau gynėme pareigūnus. Kaip tie patarlės šunys, kariamos  buvome pripratusios, tad pasiklausymo įranga, sekimas nebuvo tai, kas mus sužlugdytų. Tokie poelgiai buvo tik dar viena grandis ilgoje neteisėtų prieš mus nukreiptų veiksmų grandinėje, ir jau buvo tapę nebesvarbu, ar ilgesnė, ar trumpesnė ta grandinė.

Sunkumai užgrūdino

Daiva Sakalė:  Nesuprantu vadovų logikos: argi pareigūnas, kurį tu engi, nesilaikai įstatymų ir elgesio normų, gali gerai ištirti bylas, išlaikyti šaltą protą, jei jį pasmerki nuolatiniam stresui? Laimė, esate stiprios asmenybės. Žinau, kad su LPPS pirmininke viena kitą palaikydavote, o kolektyvas palaikė minimaliai, nes patys bijojo susidorojimo. Kaip baigėsi tas, kaip pavadinote, „kryžiaus žygis“?

Raimonda Bakutytė:  Pamažu viskas keitėsi, didėjo profsąjungos įtaka, svoris. O kai atsitrauki nuo tų vadovų, jie nebegali daryti spaudimo, netenka įtakos tau. Kai ėmiau dirbti viešojoje policijoje, nežinojau, kur patekau – pasijutau kaip kurorte. Ne  todėl, kad nebuvo darbo. Jo buvo sočiai. Bet jausmas, kai tave gerbia, vertina, nesistengia pakišti kiaulę, kažką iškrėsti, buvo nepakartojamas.

Daiva Sakalė:  Bent vienas teigiamas šalutinis „kryžiaus žygio“ efektas – įgyta stiprybė bei užgrūdinusi patirtis. Dar yra sakoma, kad vargo mačiusieji labiau empatiški, nes gali geriau suprasti kitus.

Raimonda Bakutytė:  Viso to nepatyręs, nesuprasi kito žmogaus, bet tiek daug (iškęsti – D. S.) aš nelinkėčiau niekam. Dabar jau tokio ilgumo ir intensyvumo mobingo, persekiojimo istorijų, matyt, nebūna. Mums buvo taikomas nepaliaujamas spaudimas. Žinoma, visko pasitaiko, profesinė sąjunga stipri, gina savo narius. Dar būna, kad bando pareigūną „pakišti“, priversti išeiti iš darbo, tačiau jau tokių problemų mažiau ir lengviau išsprendžiamos. LPPS pirmininkė ėmėsi spręsti ir aukštesnio lygmens problemas, kurios kenkia visai policijos sistemai.

Daiva Sakalė:  Jūs pareigūnams likote ta, ant kurios peties ir dabar galima paverkti?

Raimonda Bakutytė: Tikrai taip. Kartais iš manęs draugiškai juokiasi kolegos, kad aš kaip nuodėmklausys. Tiesa, nebekonsultuojame (pirmininkė dar kartais išklauso, kai yra didelė bėda, bet stengiamės vengti) ne savo profsąjungos narių. Mano griežtesnis požiūris nei pirmininkės šiuo klausimu. Esu lyg filtras, pro kurį praeina kreipimaisi ir prašymai. Kartais ne LPPS narys sako: „Man bėda, ar sunku jums padėti, patarti, reikia advokato, duokit teisininko telefono numerį.“  Bet palaukit, gerbiamieji, kodėl turime padėti ne nariui, eikvoti narių lėšas?

Kalbino Daiva Sakalė

(Laukite tęsinio)