Policijos pertvarka – grožinės literatūros stiliumi

Lietuvos policijos profesinės sąjungos (LPPS) pirmininkė Roma Katinienė, siekdama atkreipti dėmesį į skubotą ir nepakankamai teisiškai pagrįstą Viešosios tvarkos ir prevencijos funkcijų pertvarką Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate, oficialiu raštu kreipėsi į pastarojo viršininką Mindaugą Akelaitį. Kaip atrodo minėta pertvarka iš vidaus, ką jaučia Kauno apskrities dalis pareigūnų, sužinojome pakalbinę Agnę Greblikaitę, LPPS atstovę, dirbančią Viešosios tvarkos valdyboje. Pašnekovė pertvarkos vykdytojų veikimo būdą pavadino ne teisiniu, o „Baltaragio malūno“ ar kito kūrinio stiliumi vykdoma pertvarka: „Darysime, klaidžiosime – gal kažkas gausis.“

Daiva Sakalė: Kauno apskrities vyriausiasis komisariatas dar neseniai buvo pavyzdinis Lietuvos komisariatas, kur pareigūnų trūkumo beveik nesijautė, vadovybė stengėsi išsaugoti ir išgirsti kiekvieną. Kas ir kodėl pasikeitė?

Agnė Greblikaitė: Viskas prasidėjo, kai pasikeitė Kauno policijos vadovai, o naujieji ėmė įgyvendinti strategijas, kurias buvo numatę prieš užimdami pareigas. Pavyzdžiui, Kauno AVPK viršininkas Mindaugas Akelaitis labai ilgai dirbo prie tos viešosios tvarkos pertvarkos, darbo grupėje dalyvavo, o kai atėjo dirbti į Kauną, galbūt norėjo parodyti visai Lietuvai pavyzdį, kaip reikia daryti.

Gaila, pertvarka per greita, labai skubama, neatsižvelgiant nei į profesinių sąjungų išsakytas pozicijas, nei – iš pokalbių su darbuotojais žinau – į darbuotojų nuomonę. Noriu pabrėžti, kad mes, profesinė sąjunga, tikrai nesame prieš pertvarkas. Jos reikalingos, tačiau turi būti daromos laikantis visų procedūrų ir teisės aktų, o ne prabėgomis, ne bet kaip. Ne nekreipiant dėmesio į žmones, kurie dirba tuose reformuojamuose padaliniuose. Juk dirba žmonės, o ne daiktai. Kiekvienas turi savo požiūrį, įžvalgas, patirtis savo srityje, norisi, kad į tai būtų kreipiamas dėmesys. Nors kartojama, kad svarbiausia – žmogus, nesijaučiame, kad esame svarbūs Kauno policijos vadovybei – kaip žmonės, kaip pareigūnai.

Kadangi AVPK vadovybė pasikeitė 100 proc., tai yra, visi trys vadovai pasikeitę, komanda „apdeitinta“, ir nė metai nepraėjo, daryčiau prielaidą, jog vadovybė nėra gerai susipažinusi su darbo specifika. O juk Kauno AVPK – antras pagal dydį šalyje, didžiausia apygarda Lietuvoje. Reikėjo susipažinti su žmonėmis, su jų darbo specifika, o tik paskui daryti pertvarką. O ir pati pertvarka –  tik kalbama ir kalbama, tačiau nesudėliota jos struktūra. Turi būti aiškiai įvardyta ir žmonėms pasakyta: kada pradėsime, kokiais etapais darysime, kada įpusėsime, kada baigsime, kuriuos padalinius tai apims. To nėra. Tik sakoma, kad „darysim“. O pertvarka, pavyzdžiui, tiesiogiai palietusi bendruomenės pareigūnus, jau yra padaryta, didžioji dalis bendruomenės pareigūnų perkelti į policijos komisariatus, jie tiesiogiai tampa pavaldūs komisariatų vadovams. Kita dalis, kuriems dar nepasiūlytos pareigos – likusi skyriuje: trys pareigūnai, tarp kurių aš ir dar du bendruomenės pareigūnai.

Daiva Sakalė: Susidaro įspūdis, jog neturite informacijos, kas laukia ateityje. Tai – lyg gyvenimas ant adatų ar parako statinės?

Agnė Greblikaitė: Konkretumo nėra, pokalbiai su vadovu vyko, bet labiau abstraktūs nei konkretūs. Tuo tarpu bendraudami su kitomis apskritimis matome, kad apskričių vadovai yra sudarę ir darbo grupes dėl pertvarkos, ir niekas niekur neskuba, nes realiai ši pertvarka turi būti įvykdyta iki 2029 metų. Dar tik 2026 metų pradžia, o Kaunas (AVPK vadovybė – D.S.) tarsi dalyvauja olimpiadoje, nori būti pirmieji. Galbūt žmogus (Kauno AVPK viršininkas – D.S.) neįsivertino kompetencijų, žinių, prieš imdamasis, trūksta įsiklausymo, ką apie tai kalba patirtį turintys, dirbantys žmonės. Taip pat labai trūksta kokybiškos komunikacijos. Nors negalima teigti, kad viršininkas nekalba. Jis kalba, bet tos žinutės, kurios laukia, darbuotojai neišgirsta.

Profesinė sąjunga jau kreipėsi į VRM dėl viešosios tvarkos pertvarkos apskritai, išdėstė poziciją ir pabrėžė susirūpinimą keliančius aspektus. O Kaune viskas labai greit padaryta be konkrečių darbo grupių. Kaip priklauso pagal procedūras, buvo įvykusi informavimo procedūra, bet kur kas vėliau, negu turėtų: darbuotojai jau prieš tai buvo susitikimuose su Kauno AVPK viršininku. Centriniame valdymo komitete Policijos departamente net nebuvo pristatyta ši pertvarka mums, kaip socialiniams partneriams, o Kaune jau apskrities viršininkas prieš Kalėdas bendruomenės pareigūnams, Prevencijos skyriaus pareigūnams padarė kalėdinę „dovaną“: papasakojo apie šią pertvarką, konkrečiai negalėdamas atsakyti, kas pareigūnų laukia ateityje. Kalėdos nebuvo linksmos, nes žmonės buvo palikti tarsi tarp dangaus ir žemės. Prevencijos skyriaus pertvarka lyg ir yra sustojusi po pokalbių su LPPS vadovybe. O juk prieš tai Prevencijos skyriaus pareigūnams ėmė skambinti iš kitų skyrių, sakyti, kad girdėjo, jog pertvarka prasidės nuo jų skyriaus, ir siūlė, gal nori ateiti į jų skyrius. Bet kvietė ne į tolygias pareigas, kai kuriems būtų reikėję eiti į žemesnes. Gal ketinama pakeisti kitais?

Daiva Sakalė: Kokią įžvelgiate tokio skubėjimo priežastį? Juk trūksta pareigūnų, juos reikia stengtis išsaugoti ir džiaugtis, kad neseniai Kaune gerai buvo tvarkomasi, naujoji valdžia gavo gerą ankstesniosios „palikimą“.

Agnė Greblikaitė: Mes taip pat nesuprantame pertvarkos, kuri vyksta Kaune, filosofijos. Kodėl tai daroma, kas yra negerai? Nes kiek klausta vadovų susirinkimų metu (pavyzdžiui, dėl bendruomenės pareigūnų – ar blogai, kad jie centralizuoti), apskrities viršininkas negalėjo atsakyti. Sakė, ne, nebuvo blogai. Prevencijos pareigūnai, anot apskrities policijos vadovybės, taip pat dirba gerai, bet mums kažkodėl susidarė įspūdis, kad juos norima pakeisti kitais pareigūnais.

Kas įdomiausia tame, kas šiandien vyksta Kaune, realiai nėra jokių teisinių dokumentų, kuriais būtų reglamentuota, kad nuo tokios datos naikinamas toks skyrius, jo pareigūnai nuo tada pradeda dirbti kitame skyriuje. Šie vadovybės žingsniai teisiškai nepagrįsti. Todėl Lietuvos policijos profesinei sąjungai ir kyla pagrįstų abejonių: kas čia vyksta ir kodėl, nes neatitinka proceso, kaip turi vykti pertvarkos. Mes, pareigūnai, jau pergyvenome ne vieną reformą, ir tokios, kokia šiuo metu daroma Kaune, nesame matę. Nematėme tokios chaotiškos pertvarkos, kai konkrečiai niekas nieko pasakyti negali. Net susitikimų metu su mumis, profesinės sąjungos atstovais, nei pavaduotojas, nei jo viršininkas (Kauno AVPK viršininkas – D.S.)  negali paaiškinti kitaip, nebent, kaip aš pasakyčiau, paaiškina literatūrine kalba, lyg kokį apsakymą skaitydami. Man, pavyzdžiui, apie pavaduotojo Urbelio kalbėjimą susidaro įspūdis kaip apie grožinės literatūros pasakojimą. Kai pasakojama apie romaną, tarsi „Baltaragio malūną“ garsiai skaitytų – kaip obuolmušiais žirgais skrieja pas Jurgą, pasiklysta, bet vis tiek galiausiai viskas būsią gerai. Kalbu perkeltine prasme, bet kitų žodžių apibūdinti tam, ką matome, neberandu. Man atrodo, trūksta kompetencijų ir žinių daryti pertvarką, daroma labai greit, neįvertinus, kad gali išeiti iš darbo dalis pareigūnų. Nors deklaruojama, kad visi turi išsaugoti darbo vietas, bet mums atrodo kitaip. Atrodo, jog daromas spaudimas, kad pareigūnai arba pereitų kur pasakyta, arba paliktų sistemą. Reikalaujama, kad pareigūnai pereitų į kitas pareigas savo noru. Tuo tarpu kitos apskritys nedaro skubotų reformų.

Kiekviena apskritis pertvarką turi pradėti, kai bus pasiruošusi, ji turi įvykti iki 2029 galo. Pakanka laiko, kad būtų sudėliotas labai aiškus planas: kada turi prasidėti informavimo procedūros, kada konsultavimo procedūros, kada darbo grupė diskutuoja su darbuotojais, kaip atlikti pertvarką, kad būtų sukelta kuo mažiau įtampų. Turi būti aiškiai nustatyta, kaip pareigybes sudėlioti, kokie joms turi būti reikalavimai. Visos pusės turi viena kitą girdėti. O realiai: nors mes ir kalbamės, bet viena pusė tarsi negirdi ir vis tiek daro. Jei tai vadinama pertvarka, tai ji – kažkokia individuali, paremta numatytomis kitomis taisyklėmis, negu daromos visos pertvarkos. Gal vadovai nieko nenori bloga pareigūnams, gal jie įsivaizduoja viską darantys gerai, nenoriu teigti nei kad jie kenkia, nei kad nori kenkti. Nemanau, kad nori kenkti, bet jiems atrodo, kad viską daro kaip reikia. Ir negirdi pareigūnų, kuriuos tai tiesiogiai liečia. Svarbiausia, kad neketina jungti atbulinės pavaros, „kas padaryta – tas padaryta“. Labai trūksta išklausymo, girdėjimo ir darbo kartu.

Daiva Sakalė: Esate LPPS atstovė Kaune, dėl ko kreipiasi pareigūnai, ko bijo, dėl ko dažniausiai pastaruoju metu skundžiasi?

Agnė Greblikaitė: Labiausiai bijo dėl savo ateities: ar liks dabartinėse pareigybėse, ar bus pasiūlytos kitos. Kada tai įvyks, jei įvyks. Tas nekonkretumas labiausiai žmonėms ir užkliūva. Jie dažniausiai apie tai mums kalba. Žmonės nori, kad būtų tiesiai pasakyta, ką vadovai nori omenyje, nes skaityti vadovų minčių mes dar nemokame. Belieka interpretuoti. Žmonėms susirūpinimą kelia socialinės garantijos, atlyginimai, pareigos – ar išliks, ar nepakis į blogesnė pusę. Apie atleidimus iš tarnybos nekalbama, šiame etape deklaruojama, kad stengsis, jog nė vienas pareigūnas nepaliktų tarnybos. Juk trūksta pareigūnų, apie tai valstybės mastu kalbama... Žmonės bijo nežinios ir skubotų pokyčių. Jei vasario 15 dieną bendruomenės pareigūnai perkelti į kitas pareigas, ir tai po mėnesio, kito nuo pirmo pokalbio su pareigūnais, susidaro įspūdis, kad pertvarkos etapas buldozeriu prastumtas. Žmonės, kai jiems iškėlė reikalavimą rašyti prašymus pereiti į kitas pareigas, gal ir galėjo nesutikti. Aš jų klausiau, kodėl tai padarė. Dalis atsakė, kad tik todėl, kad pavargo nuo nežinomybės ir nori jaustis psichologiškai ramiau. Įtampa tarp pareigūnų vis laiką jautėsi, žmonės tiesiog norėjo galimybės pagaliau ramiau dirbti. Įtampa iki šiol jaučiama tarp Prevencijos skyriaus darbuotojų. Kitame etape pertvarka apims areštinių ir konvojavimo tarnybos pareigūnus, vėl matysime panašų vaizdą, jausime panašias patirtis. Viskas būtų gerai, jei nevyktų pertvarka tokiu greičiu, tarsi buldozeriu, keliant stresą, įtampas pareigūnams, pažeidžiant tam tikras procedūras.

Dar kartą pabrėžiu, jog mes tikrai nesame prieš šią pertvarką. Norisi, kad ji vyktų kaip priklauso – remiantis visais būtinais teisės aktais. Mūsų siūlymas – stabdyti procesus, sėsti ir pradėti kalbėtis iš naujo.

Daiva Sakalė: Psichologai, mokslininkai seniai įrodė streso ir įtampos neigiamą įtaką darbo efektyvumui, rezultatams. Kaip gali apsaugoti kitą tas, kas pats nesijaučia saugus?

Agnė Greblikaitė: Atsakysiu apie save ir paprastai: eidama į tarnybą, jaučiuosi nesaugi dėl savo ateities, nežinau, kuo viskas baigsis. Kasdien jaučiu vidinę įtampą: juk nežinai, kur tu dirbsi už kelių dienų, ar tiksi viršininkui, ar netiksi. Kalbant apskritai apie pareigūnus, tokiais atvejais dėl streso, įtampos, darbo rezultatai gali nukentėti. Jei pareigūnas nesijaučia saugus, atlikdamas savo darbą, nes bijo dėl ateities, jam sunkiau atlikti tiesiogines pareigas. O šūkis: „Ginti. Saugoti. Padėti“ –turi būti ne tik nukreiptas į išorę. Jis turi veikti ir sistemos viduje. Galbūt – net stipriau. Jis tikrai turi galioti ir policininkams, ne tik visuomenei apskritai.

Daiva Sakalė: Saugumas, saugi darbo aplinka, gera darbinė atmosfera yra universalūs reikalavimai bet kuriai organizacijai, įstaigai, kur dirba žmonės. Policijos pareigūnai neturi būti kažkaip išskirti ir neturi būti laikoma, kad „policininkas tam ir policininkas – kad viską kentėtų ir iškęstų“. Iš kur galite tikėtis pagalbos, kai, regis, niekas nenori suprasti? Kas turi tą „ginti, padėti“ – įgyvendinti?

Agnė Greblikaitė: Kalbėdami apie minėtą šūkį, mes jo laikymosi tikimės iš savo vadovybės, iš tų, kurie šalia, kolegų. Tačiau atrodo, kad vienintelis užnugaris – profesinė sąjunga. Turėtų padėti ir kolegos, o ir padeda vieni kitiems. Bet tokios neapgalvotos, skubotos pertvarkos pasižymi ir tuo, kad jų metu gali būti susipykstama, skaldomi kolektyvai. Jei vieni keliami į aukštesnes pareigas, kiti paliekami žemesnėse, pertvarkos kiršina. Kita vertus, prieš bendrą grėsmę žmonės linkę vienytis, tai vienija ir pareigūnus. Kaune matome ir viena, ir antra.

Daiva Sakalė: Ačiū už pokalbį.