Indrė Kasiulaitė: „Mediacija gali tapti puikiu įrankiu profesinės sąjungos ir policijos veikloje“

Lietuvos policijos profesinė sąjunga (LPPS), vadovaujama Romos Katinienės, ir Lietuvos mediatorių rūmai (LMR), vadovaujami pirmininkės Indrės Kasiulaitės, per rekordiškai trumpą laiką pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir jau surengė pirmąją diskusiją apie mediacijos baudžiamojoje teisėje plėtrą. Toks LPPS operatyvumas ir pareigūnų bendruomenės susidomėjimas maloniai nustebino mediatorius, kurie mato dideles bendros veiklos perspektyvas. Pateikiame interviu su LMR pirmininke Indre Kasiulaite.   

Daiva Sakalė:  Birželio 10-osios konferencijoj, kurią organizavo LPPS,  dalyvavo policijos pareigūnai, mediatoriai, net teisėjai. Dalyviams rūpėjo mediacijos taikymo baudžiamajame procese galimybės. LPPS nariams ir visai policijos bendruomenei svarbu, kuo būtent policijos darbe gali būti naudingas mediatorių dalyvavimas?

Indrė Kasiulaitė:  Šis klausimas ir paprastas, ir labai sudėtingas. Mediacija policijos sistemoje gali būti naudojama siekiant įvairių tikslų. Vienas jų (apie tai kalbėjome ir konferencijos metu) – mediaciją, kaip įrankį, pareigūnai gali naudoti savo kasdienėje veikloje.

Pavyzdžiui, specialiai parengti pareigūnai patys tam tikrose situacijose, reaguodami į konfliktus, įvykius, į kuriuos vyksta, gali naudoti  mediaciją, kai atsiduria tarp dviejų ar kelių konfliktuojančių žmonių. Jei viskas atliekama tinkamai ir teisingai, nauda ir pačiam pareigūnui, ir visuomenei, ir sistemai. Pareigūnui – nes jis sugebėjo sureaguoti, atliepti lūkestį, ko iš jo reikalaujama. Juk ne visada, kai nuvykstama į incidento vietą, iš to kyla procesas, ne visada parašomas pareiškimas. Kartais policiją kviečiasi žmonės, kai nebežino, kaip patiems tvarkytis; skambina, kad kažkas atvažiuotų ir jiems padėtų. Kartais mediacija gali padėti kilusį konfliktą išspręsti čia ir dabar.  Nenukeliauja tas konfliktas toliau, neapkrauna sistemos, tad neeikvojami ir jos resursai.

Daiva Sakalė: Kaip keičiasi pareigūno darbo pobūdis ir ar tai nesukelia daugiau vargo, keblumų, kai policininkas tarsi įgyja dvigubas pareigas? Gali pasigirsti nuomonių, jog prisidėjo rūpesčių ir taip sunkiame darbe, nelengvose situacijose.

Indrė Kasiulaitė: Naujų įgūdžių įgijimas, net nenaudojant pačios mediacijos, o tik – tam tikrus mediatoriaus įrankius, ne trukdo, bet padeda. Pareigūnas geba tinkamu metu užduoti tinkamą klausimą, išklausyti, perfrazuoti ir taip sumažinti kylantį konfliktą, numalšinti jį neeskaluojant, suteikti situacijai daugiau racionalumo.

Pareigūnų veikloje tai tikrai naudinga. Ir ne tik reaguojant į situacijas. Pastebime, kad žmonės, įgiję mediatoriaus įgūdžių, sustiprėja. Juk tikimės iš pareigūnų, kad jie bus tvirtos asmenybės, kad nesutriks, kad taps autoritetu žmonėms. Mediacijos mokymasis yra tam tikrų minkštųjų žmogaus įgūdžių lavinimas. Tai – tinkamas kalbėjimas, išklausymas, empatiškumas. Įgiję šių savybių arba jas išlavinę, esu tikra, policininkai, kaip asmenybės, sutvirtės.

Ir tai vienareikšmiškai labai svarbu patiems policininkams. Svarbu ir sistemai – turėti tokius pareigūnus, kuriais galima pasitikėti, kad atvykę į vietą ne tik formaliai atlieka užduotis, bet ir atliepia žmonių, kurie ieško pagalbos, poreikius. Ir geba tinkamą žodį parinkti, tinkamai sureaguoti, numalšinti ir neeskaluoti konfliktinės situacijos.

Mediacija policijos sistemoje gali egzistuoti nebūtinai patiems pareigūnams tampant mediatoriais. Užsienio šalių praktika (Olandijos, Vokietijos, berods, Suomijos) rodo, kad į bendruomenių konfliktus, kaimynų konfliktus, į kuriuos įtraukti daugiau negu vienas asmuo, kurie kartojasi ne pirmą kartą, policijos pareigūnai vyksta kartu su  mediatorių komanda. Ten policijos sistema turi budinčius mediatorius, kurie nebūtinai pareigūnai. Mediatoriai kartu su pareigūnais vyksta į kai kuriuos iškvietimus, kur kiekvienas dirba savo darbą. Pareigūnai – savo, o mediatoriai – savo. Su žmonėmis dirba konfliktų sprendimo profesionalai.

Daiva Sakalė: Ne visos situacijos gali būti išsprendžiamos ar sušvelnintos mediacijos būdu bei įrankiais. Gebėjimas atpažinti „tinkamas“ ir mediacijos pasitelkimas laiku – atneša daug naudos.

Indrė Kasiulaitė: Nebūtina visada reaguoti. Jei į policiją kreipiasi asmenys dėl problemos, o akivaizdu ar intuityviai jaučiama, kad bėda visai ne teisinė, net ne policijos akiratyje turinti būti, o grynai emocinė, principai, kažkas kažko neišsiaiškino...  Bent jau užsienio šalyse vyrauja praktika, kad pareigūnai tokiais atvejais nukreipia žmones pas mediatorius, siekdami  tą rūpestį, problemą spręsti ne policijos rankomis. Gebėjimas atpažinti atvejus, kurie tinkami mediacijai, labai svarbus. Sumažėja pareigūnams tenkantis krūvis, jie neapkraunami konfliktais, kuriuos turi spręsti ne policija. Žmonės nukreipiami  į tas rankas, kur psichologinės, emocinės ir teisinės pagalbos gali gauti ir tuos pačius rezultatus pasiekti. Pareigūnai laiką gali skirti atvejams, kur tikrai labai reikia jų dėmesio.

Galbūt netrukus visoje baudžiamojoje sistemoje įvyks pokyčių, kol kas neaišku,   kokį modelį pasirinks Lietuva. Todėl ir diskusiją surengėme, labai svarbu išgirsti pareigūnų nuomonę, ar būtų pasiruošę patys tapti mediatoriais. Ar jiems mediatorių reikėtų kaip pagalbos, kaip partnerių darbe. Atsižvelgdami į vykstančio dialogo rezultatus, kai kalbamės su visomis suinteresuotomis grupėmis, sukursime modelį, kuris gali būti naudingas.

Daiva Sakalė: Ar pakanka įstatymų, kad būtų įgyvendintos visos šios idėjos?

Indrė Kasiulaitė: Vertinant labai formaliai, niekas nedraudžia taikyti mediaciją nors ir šiandien. Bet teisėsaugos institucijoms ramiau ir saugiau, kai tai formalizuota ir legalizuota. Mūsų įstatyminė bazė tam nėra paruošta. Nėra aiškiai parašyta, kad mediaciją galima taikyti, kaip tai padaryti. Nors praktikoje tai vyksta. Nukreipiami žmonės pas mediatorius, tai daugiau pavieniai atvejai. Teisingumo ministerijoje jau dirbama, kad būtų sukurta įstatyminė bazė, adaptuotas Baudžiamojo Proceso Kodeksas, kiti reikiami įstatymai. Turi būti vieša ir oficialu: mediacija pripažįstama, tinkama ir reglamentuota, kaip ir kada ji turėtų būti taikoma.

Mediatoriai yra labai plačios kompetencijos specialistai, jiems taikomi reikalavimai ganėtinai griežti, lyginant su kitomis šalimis. Jie paruošti ir turi reikiamų žinių apie baudžiamąjį procesą, bet, sakyčiau, reiktų mokymą stiprinti, nes mediatoriai įgyja bendrųjų teisės žinių, ne visi jie yra teisininkai, nes tai nėra privaloma. Privaloma aukštąjį išsilavinimą turėti, tarp mediatorių yra psichologų, socialinių darbuotojų, tad teisininkai toli gražu ne visi. Kai rengiamės mediaciją taikyti ir policijos sistemoje, ir kitose baudžiamojo proceso stadijose, tikrai reikėtų kalbėti apie papildomus specializuotus mokymus mediatoriams, tikimės ir kalbame apie tai, kad jie greičiausiai bus.

Daiva Sakalė:  Mediatorių specializacija užtikrins, kad mediatoriai bus pasirengę, įgiję patirties, žinių ir gebės tinkamai dirbti. Tačiau geriems norams gali sukliudyti geranoriškų, teigiamo rezultato mažiausiomis sąnaudomis siekiančių asmenų trūkumas. Dažnas gali nenorėti išleisti paslaugai pinigų.

Indrė Kasiulaitė: Ir pareigūnai dar ne visi žino, kad yra galimybė įgyti naujų kompetencijų, mediacijos įrankių. Pirmas žingsnis – supažindinti visą policijos bendruomenę, kas ta mediacija, kokia nauda, kokie atvejai tinkami. Galbūt valstybė, kompensuojanti mediatoriaus paslaugas ginčo šalims šeimos ginčuose, pasiryš kompensuoti paslaugų kainą ir ginčuose, kuriuose dalyvauja policijos pareigūnai.

Nes kartais finansinis kriterijus svarbus, kai žmonės renkasi, kur kreiptis, kokios paslaugos ieškoti. Jei bus  numatyta valstybės finansinė parama, tai pareigūnai, gebėdami atpažinti atvejus, tinkamus mediacijai; žinodami, kur nukreipti asmenis bei galėdami pasakyti, kad žmonėms tai nekainuos, atneš naudos ir visuomenės nariams, ir sistemai. Vieni dažniausių atvejų, su kuriais dirba mediatoriai, tai – ginčai dėl vaikų, dėl smurto artimoje aplinkoje. Mediacija tokiais atvejais privaloma, išskyrus smurto atvejus artimoje aplinkoje. Bendruomenėse kyla problemų dėl rūkymo balkonuose, dėl kažkokios tvoros, dėl triukšmo, ne taip padalinto namo, dėl „ne vietoje“ įrengtos kameros... Nepilnamečių atvejai – problemos, incidentai, į kuriuos  jie pakliūva. Ugdymo įstaigos, atvejo vadyba vis dažniau siunčia pas mediatorius, nes problemas ne visada pavyksta formaliais būdais išspręsti. Reikia sėsti, kalbėtis, įtraukti tėvus, ugdytojus, kitus suinteresuotus asmenis. Ir spręsti ne skundą, dėl kurio iškviesta policija, bet spręsti konfliktą iš pagrindų. Mūsų tikslas nėra išspręsti teisinius klausimus, problemą, incidentą. Tikslas – išsiaiškinti gilumines situacijos priežastis ir tai, dėl ko kilo problemos. Išspręsti taip, kad daugiau jos nekiltų. Mediacija yra labai saugi galimybė nestabdyti procesų, spręsti problemas, išvengti konfrontacijos ir eskalacijos. Nes konfliktuojančios pusės nesusitinka, bendrauja per mediatorių.

Jei nuolat konfliktai kyla dėl to paties, reikia mediatorių. Kartais pareigūnai mintinai žino adresus, kur ištisai kviečiami; žino, dėl ko kvies. Tai yra indikatorius, kad reikia ne policijos, o tarpininko, kad sėstų žmonės ir kalbėtųsi, nes tai jau užburtas ratas... Nors pareiškimo tyrimas policijoje gali vykti lygiagrečiai.

Daiva Sakalė: Jūsų ir LPPS bendradarbiavimas gali būti naudingas šiai pareigūnus ginančiai organizacijai. Pakalbėkime apie tai plačiau.

Indrė Kasiulaitė: Bendravimas su LPPS labai maloniai nustebino. Kai su LPPS pirmininke Roma Katiniene organizavome pirmą susitikimą, galvojau, kad mūsų atstovaujamos bendruomenės labai skirtingos. Kilo klausimas, ką galime rasti bendra, kaip bendradarbiauti. Labai greit supratome, kad, tam tikra prasme, mūsų veikla labai panaši. Tiek mediatoriai, tiek LPPS, kaip profesinė sąjunga, atsiduria tarp dviejų pusių pačiu nesmagiausiu metu: tada, kai vyksta konfliktas, konfrontacija. Ir mes, ir LPPS dedame visas pastangas kad išspręstume problemas. Galbūt metodai skiriasi. Bet LPPS pirmininkė ir jos kolegos pajuto, ko gali išmokti iš mediatorių; kaip praturtinti konfliktų sprendimui būtiną savo įrankių arsenalą. Mes galime dalintis savo žiniomis, mediacija gali tapti ir įrankiu profsąjungos veikloje. Tuo pat metu LPPS mato naudą savo nariams ir visai sistemai, tapdama tiltu tarp mūsų ir jos, populiarindama  mediaciją visos sistemos rėmuose ir ją skatindama.

Lietuvos policijos profesinėje sąjungoje dirba labai veiklūs žmonės, labai motyvuoti. Tai – vienas iš nedaugelio pavyzdžių, kai vieną mėnesį mes pasirašome sutartį, o kitą mėnesį jau randame būdų ir progų vykdyti tam tikras veiklas. Mano vertinimu, puikus pavyzdys, kad žmonės dirba ne dėl statuso, ne dėl „darbas dėl darbo“, bet siekdami  naudos nariams, rūpindamiesi jais. Kai kalbėjomės pirmą kartą su R. Katiniene, aptarėme LPPS ir LMR galimą bendradarbiavimą, būsimos socialinės partnerystės kryptis.

LPPS pirmininkė užsiminė, kad jiems patiems būtų naudinga įgyti mediacijos įgūdžių, nes jų užduotys dažnai nebūna lengvos: reikia apginti narius kartais aštrių, įtemptų derybų metu. Mediacija yra derybų įgūdžiai. Ir kartais ne arši strategija leidžia pasiekti geriausią rezultatą, kartais galbūt galima kitais metodais ginti narius, todėl tuos įgūdžius reikia plėsti.

Daiva Sakalė: Kokių klausimų dažniausiai sulaukėte iš pareigūnų bendruomenės atstovų konferencijos metu?

Indrė Kasiulaitė:  O, labai šaunus klausimas! Nustebino, kad dažniausiai išgirdau, ne iš vieno pareigūno: ar jie patys galėtų tapti mediatoriais; labai domėjosi, kokių reikia kompetencijų, kokius mokslus baigti, kaip ir kokį egzaminą laikyti. Kitas svarbus klausimas ar pastebėjimas, kurį konferencijos dalyviai labai akcentavo, ir kurį išgirdau sutartinai iš visų: mediacijos ypač reikia, kai tenka reaguoti į incidentus, susijusius su nepilnamečiais. Pareigūnų manymu, vos ne priverstinai reikia visus nepilnamečius su atstovais, be atstovų siųsti pas mediatorių, nes dabar nusikalstamumo lygis labai išaugęs, ir vien pareigūnų reakcija nepadeda. Reikia su jaunais žmonėmis sėstis, kalbėtis, ieškoti sprendimų, kad nepakliūtų į pinkles, kol dar galima keisti jų gyvenimą. Mediacijos reikia ir nukentėjusiems, ir darantiems nusikaltimus.

Antai už nepilnamečius visus sprendimus paprastai skuba priimti tėvai. Bet ne visada tėvai žino, ką jų vaikas galvoja. Ko jam reikia. Jauno žmogaus balsas ne visada išgirstamas. Mediacija sudaro galimybę išgirsti vaikus ir paauglius. Akcentuojama kad nepilnamečiai nusižengia, kažko prisidirba. Atvyksti ir pamatai, kad tas jaunas žmogus nors ir sučiuptas klystantis, bet baudimas nelabai veikia. Juk tikslas – keisti elgesį, o baudžiant  to pasiekti nepavyksta. Reikia kalbėtis, reikia mediacijos, kitų sprendimų. Reikia kalbėtis, kaip prisiimti atsakomybę, ieškoti kitų būdų, kad neuždėt sau štampo gyvenime.

Daugumoje valstybių, kurios taiko mediaciją, būtent nepilnamečių (nusikaltimų – D.S) atvejais ji plačiausiai naudojamas įrankis. Mediacija tampa viena iš atkuriamojo teisingumo priemonių. O atkuriamasis teisingumas kalba apie tai, kad mes siekiame ne bausti, o keisti žmogaus elgesį tam, kad jis nebepakliūtų į tokias pat situacijas ateityje. Bausmė ir antspaudo uždėjimas dažnai veikia priešingai. Mediacijos pagalba suderinta su nepilnamečių atstovais, tėvais. Įgaliname jauną žmogų, kuris nusižengė, suvokti veiksmų pasekmes, prisiimti atsakomybę, galbūt kalbėti apie žalos atlyginimą; atsakingam suaugusiam žmogui padedant ir globojant bei prižiūrint, keisti elgesį, kad tai nesikartotų.

Tai nėra konfliktas su bendruomene, tai yra pagalba, užtikrinanti, kad auginame sąmoningus piliečius. Taip, jie gali klysti, bet bendromis pastangomis jų iškart nenuteisiame, neuždedame šleifo, padedame pasimokyti iš savo klaidų ir sudarome galimybę keisti elgesį. Jei tai neveikia, grąžiname į institucijų pinkles.

Bet dažnas išvadas laiku pasidaro, tai tampa gražiais pavyzdžiais, kur laimi jaunas žmogus ir bendruomenė. Nes išugdo sąmoningą asmenį. Mediacija nepakeičia teisinių procesų. Jie vyksta. Ir tai, kad kažkas sudalyvavo mediacijoje (pilnametis ar nepilnametis), kad mediacija pavyko sėkmingai, kaltasis kompensavo (padarytą žalą – D.S.) – negarantuoja atleidimo nuo atsakomybės. Bet tampa lengvinančia aplinkybe, kai pareigūnas ar teisėjas priima galutinį sprendimą dėl bausmės, jos sušvelninimo ar atleidimo. Tai – saugiklis, kad mediacija naudojama ne išvengti atsakomybės, bet prisiimti atsakomybę už savo padarytas veiklas.

Daiva Sakalė: Dėkui už pokalbį ir už bendrą darbą – pareigūnų, visuomenės ir jaunimo (o visos šios išvardytos grupės yra mūsų ateitis) labui. 

Kalbino Daiva Sakalė