Roma Katinienė. Gindami pareigūnus, stipriname pasitikėjimą valstybe (2 dalis)

Tęsiame interviu su didžiausios šalyje policijos pareigūnus vienijančios profesinės sąjungos – Lietuvos policijos profesinės sąjungos (LPPS) – pirmininke Roma Katiniene.

Daiva Sakalė: Vadovaujate LPPS jau trečią kadenciją. Jums vadovaujant  į lyderių, taip pat – jaunųjų lyderių ugdymą investuojama labai daug. Tačiau profesinė sąjunga tarp pareigūnų kartais pavadinama „Katinienės profsąjunga“. Ne blogąja prasme, o priešingai – tarsi pabrėžiant, išskiriant iš kitų, mažiau nuveikusių, mažiau pastebimų. Tai rodo pasitikėjimą, lyderio populiarumą. Ar siektumėte ateityje dar vienos kadencijos?

Roma Katinienė: Nepakeičiamų žmonių nėra, yra tik nepakeisti. Aš save lydere matau šioje organizacijoje tik tol, kol turiu tikslų, planų, ką dar galėčiau nuveikti dėl policijos pareigūnų, narių. Su komanda labai daug diskutuojame apie tai, turime viziją. Tarp tikslų – dar spartesnis organizacijos augimas, dar platesnio paketo profesinės sąjungos nariams sukūrimas, geresnės kolektyvinės sutartys.

Vyksta renginiai, kelionės, įsigijome pareigūnų poilsiui skirtus loftus Palangoje, siūlome įvairias nuolaidų sistemas. Visa tai – kad žmogus galėtų paskaičiuoti, suprasti, kodėl jam apsimoka būti LPPS nariu. Kol turiu (dar neįgyvendintų – D. S.) ambicingų planų, matau save kaip organizacijos lyderį. Bet mano principas toks: jei  pajunti, kad jau patogiai sėdi komforto zonoje, jeigu netobulėji, nebeugdai lyderių, neatiduodi savęs žmonėms... Tada ko gero reikia galvoti apie veiklos keitimą. Svarbiausia, kad ne aš save matyčiau lyderės pozicijoje, o žmonės, kuriems atstovauju.

Daiva Sakalė: Kas labiausiai motyvuoja nesustoti, neįsipatoginti vadovo krėsle, stebint, kaip dirba kiti, arba kaip organizacija nutiestais bėgiais rieda savaime?

Roma Katinienė: Labiausiai motyvuoja žmonių man rodomas pasitikėjimas ir grįžtamasis ryšys iš narių, komandos. Sulauki gero žodžio, ir atrodo, jog net nebuvo tų profesinei sąjungai sunkių periodų.

Antai neseniai atėjo pareigūnė, kurią likimo valiai paliko sistema. Ji nebuvo  profesinės sąjungos narė, bet būtent mūsų organizaciją mato kaip vienintelę galinčią padėti, kaip savo viltį. Tai rodo, kad kažką darome neblogai. Policijoje, mano akimis, labiau deklaruojama, kad esame šeima, kad sunkiu metu suteikiama parama ir pagalba. Nenoriu absoliutinti, nemažai yra sėkmės istorijų. Ir generalinis komisaras negali visko žinoti, kas kuriam pareigūnui nutiko. Tai labiau tiesioginių vadovų pareiga. Bet šiuo atveju buvo kitaip. Pareigūnė darbe patyrė traumą. Dėl tos traumos atleista iš darbo. Taip, gavo išeitinę kompensaciją, bet pagalba gali ir turėtų būti ne tik materiali. Yra ir kitų būdų padėti, kad žmogus nesijaustų atstumtas. Tos moters paklausiau, ar ją bent į policijos dieną pakvietė. Man sako, kad ne. Ir – akyse ašaros. Tai nėra smulkmenos, neturime pamiršti savo žmonių.

Man pačiai tai yra signalas, kad per lėkimą, skubėjimą nepamirštume žmonių, kurie prie organizacijos labai prisidėję. Nesvarbu, kad šiandien jie nėra mūsų organizacijos dalis. Labai svarbu turėti empatijos ir žmogiškumo.

Kartais žmonės, policijos pareigūnai sako, kad ne tik atlyginimas, ne tik teisės aktai, ne tik socialinės garantijos svarbu, bet ir atmosfera, geras žodis, geras kolektyvas. Galvojome, kaip keliais etapais padėti tai sistemos pamirštai buvusiai pareigūnei. Kadangi žmogus dar turi sveikatos problemų, galbūt galime skirti lėšų sveikatinimo paslaugoms ar naujoms operacijoms. Gal netinkamai įvertintas sužalojimo laipsnis; taip pat reikia, kad, bylinėdamasi su ją sužalojusiais asmenimis, teisme jaustųsi saugiau, jaustų turinti užnugarį. O kad jaustųsi reikalinga, galbūt profesinė sąjunga gali pasiūlyti darbą, kad žmogus galėtų, neatsitraukdamas nuo policijos problematikos, gyventi tuo, atrasti kitą savo misiją.

Daiva Sakalė:  Šis ir kiti faktai rodo, kad Lietuvos policijos profesinė sąjunga yra stipri atrama savo nariams, bet reikšminga ne tik jiems.

Roma Katinienė: Kai tu matai žmogų, kuriam gali padėti; kuris nepaliks tarnybos, patyręs skriaudą, neteisybę, o liks policijoje – laimi visa valstybė.

Taip yra auginamas pasitikėjimas sistema ir valstybe. Nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti. Pastarasis tikslas net svarbesnis už pasitikėjimo policijos ar padalinio vadovu, ar dar kažkuo atkūrimą. Jei gali išsaugoti žmogų tarnyboje, kai jam reikėjo „tik“ gero žodžio – laimėjimas. Visiems. Į mus kreipiasi pareigūnai, kurie turi asmeninių problemų, santykių krizių, patyrė artimųjų netektis.

Jei gali padėti kažkiek sustyguoti santykius, o praradusiems artimuosius ir sveikatą – padėti materialiai... Jei gali praskaidrinti nuotaiką, siųsdamas gimtadienio sveikinimą; jei gali padėti, kai pareigūno atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas... Jei gali sutelkti bendruomenę ir bendruomenė sako, kad buvo puiku, vadinasi, darai gerą darbą. Juk tai sistemą daro patrauklesne, geresne, o mūsų veikla nėra beprasmė.

Daiva Sakalė: Kalbinti LPPS nariai akcentavo, kad priklausymas šiai profesinei sąjungai kuria tam tikrą saugumo jausmą. Labai gera yra jausti užnugarį: tu saugai visuomenę, vertybes, bet atrodo, kad tavęs nesaugo niekas, jei policininkas neturi tokio instrumento, bendruomenės, kaip profesinė sąjunga.

Roma Katinienė: Profesinių sąjungų misija yra pasiekti, kad pareigūnas jaustųsi saugus tarnyboje. Antai Skandinavijos šalyse, iš kurių mes semiamės patirties, labai senos jungimosi prie profesinių sąjungų tradicijos. Darbdavys gali būti geras, bet yra dalykų, apie kuriuos net darbdavys negali garsiai, niekuo nerizikuodamas, kalbėti. Užtat gali kalbėti profesinė sąjunga.

Mokiausi iš Skandinavijos šalių lyderių ir tuo jų matymu, principu vadovaujuosi bei pabrėžiu savo kolegoms: „Jei profesinė sąjunga negali apginti savo lyderio, jeigu ji negali padėti pareigūnui, vadinasi, ji negali nieko – ji yra niekinė.“  

Daiva Sakalė: Vidaus reikalų sistemoje susikuria naujų policijos pareigūnams atstovaujančių profesinių sąjungų. Pareigūnai gali jaustis saugūs ir apginti, turi iš ko rinktis. Ką manote apie tai?

Roma Katinienė: Mane kartais stebina gausa policijos profesinių sąjungų, apie kurių veiklą nieko nežinome. Bet jos yra, organizuoja renginius. Tai man atrodo nesusipratimas ir profesinių sąjungų misijos nesuvokimas.

Bet tai taip pat  rodo, kad mūsų organizacijai yra kur tobulėti, augti ir skleisti žinią apie save. Jei kažkur pareigūnai nežino apie mus, jei jie dar nėra nariai, vadinasi, tai yra ir mūsų komunikacijos problema. Turime nemažai veiklos ir darbo atlikti, kad tai keistųsi. Tai – visos komandos darbas. Pirmininkas gali turėti stuburą, idėjų, bet vienas žmogus organizacijoje negali tiek, kiek visa komanda, kiek žmonės, kurie samdomi, dirba. Čia visi svarbūs, visi reikšmingi. Pradedant nuo administratoriaus, kuris atsiliepia telefonu. Kiek daug priklauso nuo jo nuotaikos, nuo to, kaip suteikia informaciją, kaip kalba su žmonėmis! Nuo to, kiek jam svarbu perduoti, skirstyti užduotis... Mes stipriname komandą, mūsų stipri komunikacija, darome labai daug gerų darbų, bet būdavo, kad mes neiškomunikuojame, ir žmonės nesužino apie tai. Kartais todėl, kad ne viską galima kalbėti, reikia rasti balansą: kada gerą darbą naudingiau atlikti tyliai ir nesiviešinant. Nes tai gali būti, tarkime, mobingą darbe ar kitų problemų patyrusio pareigūno interesas. Problemą išsprendus tarpininkavimo, mediacijos būdu, mums įsikišus, nelieka prielaidų apie tai garsiai kalbėti. Nes viešumas tada problemas tik pagilintų.

Todėl labai daug darbų padaroma tyliai, ir mažai kas sužino dėl objektyvių priežasčių. Mes teikiame savo nariams teisinę pagalbą, ji yra vienas iš prioritetų. Nariai taip pat sako, kad teisinis atstovavimas yra vienas svarbiausių dalykų.

Daiva Sakalė: Kartais ne visi supranta, kodėl vyksta įvairūs lyderių stiprinimo projektai, lyderystės mokykla. Galbūt tai kažkam atrodo kaip lėšų švaistymas. 

Roma Katinienė: Regionų skyrių stiprinimas, lyderių ugdymas yra labai svarbūs dalykai. Jei tavo lyderis negalės papasakoti, ką daro tavo organizacija, kuo kvėpuoja, kokie jos prioritetai, tai toks jis ir lyderis. Niekad nesutiksiu, kad lyderių ugdymas nėra svarbus. Plečiantis organizacijai, bėgant laikui, reikės vis daugiau šią veiklą išmanančių žmonių, o jaunoji karta pakeis dabartinius tarybos narius, pirmininką – tai yra būtina organizacijos plėtrai ir tęstinumui. Išugdytas lyderis kaip lygiavertis gali diskutuoti su komisariato, įstaigos vadovu; jis gali Policijos departamente kelti klausimus, diskutuoti su politikais. O jei tu nesugebi identifikuoti problemos, suformuluoti tikslų, pasiūlyti sprendimų? Koks tu tada lyderis?

Nieko blogo nenoriu pasakyti prieš pagyvenusius žmones, bet jei tu nemoki naudotis kompiuterinėmis sistemomis (o kai kuriose  profesinėse sąjungose yra tokių), mano nuomone, tai yra profesinių sąjungų diskreditavimas. Aš savo kompetencijas stiprinau, žinias gilinau Skandinavijoje, mačiau, kaip veikia jie, kokie yra stiprūs. Taip, jie turi šimtametes tradicijas, bet policijos pareigūnų pasitikėjimas jais, jų sėkmė yra ir investavimo į lyderių ugdymą rezultatas.

Daiva Sakalė: Lietuvos policijos profesinė sąjunga laikosi visiško politinio neutralumo ir nepriklausomybės nuo skirtingų politinių jėgų. Šiame interviu minėjote, kad praeityje sutikote į politiką pasukusių buvusių bendražygių. 

Roma Katinienė: Mūsų organizacijos politinis neutralumas yra principinė nuostata. Niekas nepasakys, kad kada nors esame palaikę kokią nors politinę partiją. Nors politikai, jų dėmesys mūsų organizacijai yra labai svarbūs. Jie gali būti ir draugais, bičiuliais, partneriais. Be jų, jei nori gero biudžeto policijai, reikalingo teisės akto, pareigūnams naudingų sprendimų, daugelis dalykų būtų neįmanomi.

Politikai gali išnaudoti profsąjungų platformą padėdami bendruomenei, darydami gerus darbus ne prieš rinkimus, bet per visą kadenciją. Ateinantys jauni politikai gali prisistatyti, paaiškindami, ką jie naudinga padarys pareigūnų bendruomenei. Tai vadinu barteriniais mainais.

Kadangi esame statutinių pareigūnų profesinė sąjunga, mes nepolitikuojame, išlaikome neutralumą. Dirbame su visais politikais, kurie naudingi mūsų bendruomenei. Politikai keičiasi kas ketverius metus, gali dažniau keistis. Ir jei eisi per rinkimus su kažkuriais iš jų, nespėsi keisti savo kailiuko. Jei jų vertybės ir tikslai sutampa su pareigūnų poreikiais, teisėtais interesais, mes galime sudaryti platformą. Bet jei bus problemų, mes vėl kritikuosime. Nes tokia yra profesinių sąjungų misija. Jei nesusitari, jei negali išspręsti policijos pareigūnų bendruomenei ir visuomenei  aktualaus klausimo kabinetuose ir be viešumo, tai kalbėsime viešai, susitiksime protestuose gatvėse. Tai yra natūralūs procesai, kitaip nebus.

Daiva Sakalė: Policijos bendruomenė jau matė pranešimus apie įsteigtą Profesinių sąjungų centrą. LPPS susijungė su Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesine sąjunga ir Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesine sąjunga. Taip pat pasitraukėte iš Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos (LTPF). Ne visi galbūt žino, koks šių pokyčių tikslas.

Roma Katinienė: Kartais priklausymas kitoms organizacijoms riboja ir trukdo mūsų organizacijai progresuoti. Esame dėkingi buvusiems kolegoms, su kuriais dirbome: NPPSS, LTPF už pamokas, už pagalbą; galbūt – ir už smukdymą, už pagalių kaišiojimą į ratus. Kiekviena gyvenimo pamoka, kurią turime išmokti ir priimti, parodo: tampame tik stipresni ir geresni. Pasirinkome – kuo geriau, nepriklausant nuo kitų, atstovauti savo nariams, eiti savo keliu. Naujai įsteigtas Profesinių sąjungų centras yra draugų, partnerių projektas, kad galėtume geriau atstovauti savo nariams, keistis informacija tarp statutinių pareigūnų. Esame numatę plėtrą ir tam tikrą išsigryninimą. Nors net mūsų pavadinimas skelbia, kad esame policijos profesinė sąjunga, bet tarp savo narių turime tiek probacijos, tiek viešojo saugumo tarnybos, tiek įkalinimo įstaigų, tiek pasienio, tiek kitų tarnybų pareigūnų. Todėl, norėdami atstovauti kitų įstaigų pareigūnams, kurie priklauso mūsų organizacijai, pasitelksime jungtinę atstovybę, bendrą junginį, kuris tik sustiprins profesinių sąjungų judėjimą. Ar šis projektas pasitvirtins, parodys laikas.

Daiva Sakalė: Gali atsirasti manančių, kad toks jungimasis, konferencijos nėra labai svarbu, kad tai labiau – prestižo, o ne praktiškai naudingas reikalas.

Roma Katinienė: Keitimasis patirtimi, bendradarbiavimas su užsienio partneriais nėra turistavimas, mes visus ryšius stengiamės tinkamai išnaudoti savo pareigūnų naudai. Kai kyla lokalių ar tarptautinių problemų, kaip kad buvo dėl nelegalių migrantų antplūdžio, juk reikėjo, reikia ir gal dar reikės, jog mūsų pareigūnams būtų atstovaujama. Ir kad kai kurie dalykai būtų finansuojami ir sprendžiami Europos lygmeniu. Stengiamės, kad iš kiekvieno bendradarbiavimo būtų naudos ne tik organizacijai, bet ir bendruomenei. 2024 metais turėjome bendradarbiavimo sutartį su policijos veteranus kauniečius vienijančia organizacija, šiemet numatyta bendradarbiauti su atitinkama visos Lietuvos policijos veteranus jungiančia organizacija, tapome CESP nariais. LPPS – vienintelė iš profesinių sąjungų turime bendradarbiavimo sutartį su Mykolo Romerio universitetu, Mediatorių rūmais.

Kita vertus, labai sunkiai vyksta dialogas su Policijos departamentu. Gal sunkiausias  per visą laikotarpį. Bet žiūrime į priekį, ieškome sprendimų. Net jei nėra dialogo su policijos vadovybe, mes turime pakankamai gerą dialogą su policijos įstaigomis, su komisariatų vadovais, su bendruomene. Ten irgi yra mūsų lyderių, sprendžiame aktualius klausimus. Generaliniai komisarai, išbuvę kadenciją ar tik dalį jos, pasikeičia. Mums nėra prioritetas – atsigerti kavos su generaliniu komisaru. Geriant kavą, svarbu būtų išsakyti problemas, aptarti, kaip jas kartu išspręsti. Jei generalinis komisaras šiuo metu nemato tokio poreikio, tai nėra mūsų problema: turime kitų būdų, kaip ištransliuoti požiūrį, viešinti pareigūnams kylančius sunkumus ir problemas  išspręsti.

Daiva Sakalė:  Užduosiu linksmą klausimą: ar LPPS lyderė turi laisvalaikį, ar ir miega profesinę sąjungą apsikabinusi? Tiksliau, su rūpesčiais ir mintimis apie darbą.

Roma Katinienė:  Labiau pabrėžčiau tai, kad susiduriu su visišku tapatybės praradimu, nes aš „nesu“ Roma Katinienė. Kai kas nors sutinka, pamato, klausia: „Ką profsąjunga? Kaip profsąjunga?“ Mano tapatybė „yra“ profsąjunga, ir čia, matyt, jau  kitaip nebus. Nežinau, ką reikėtų kitaip daryti ir kur daryti dar 10 ar 15 metų, kad tavęs nebevadintų „profsąjunga“. O laisvalaikio turiu (atsidusdama – D. S). Skiriu laiko šeimai, namams, artimiesiems, kelionėms ir knygų skaitymui. Sportui, draugams. Juk, kaip sakoma, nuvarytus arklius nušauna. Kiekvienai organizacijai ir profesinei sąjungai reikalingas stiprus lyderis. Mokausi atrasti balansą, nekalbėti namie apie darbines, o darbe – savo problemas. Daug metų laisvalaikio nebuvo. Dirbant policijoje, sunkiai sekėsi viską suderinti, skirti laiko ir sau, ir šeimai, o pastaraisiais metais mokausi tai daryti.

Kalbino Daiva Sakalė