Ar policijos generalinio komisaro įsakymas svarbesnis už kolektyvinę sutartį? Klausimų keliantis Kauno apskr. VPK komisijos sprendimas

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno apskr. VPK) Individualių tarnybinių ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) priimtas sprendimas kelia rimtų abejonių ne tik dėl kolektyvinių sutarčių teisinės galios vertinimo, bet ir dėl to, kaip tarnybinius ginčus nagrinėjantys Komisijos nariai supranta esminius kolektyvinės darbo teisės principus.

2026 m. spalio 22 d. Kauno apskr. VPK Komisija, balsams pasiskirsčius 4 – už, 3 – prieš, priėmė sprendimą, kuriame nesutiko su argumentu, kad Lietuvos policijos šakos kolektyvinė sutartis turi aukštesnę teisinę galią nei generalinio komisaro įsakymu patvirtintas tvarkos aprašas.

Komisija savo poziciją, be kita ko, grindė tuo, kad generalinio komisaro įsakymu patvirtinto tvarkos aprašo pakeitimai buvo suderinti su socialiniais partneriais. Tačiau ar vien suderinimo faktas suteikia teisę kitaip taikyti galiojančios kolektyvinės sutarties nuostatas?

Lietuvos policijos profesinės sąjungos (LPPS) vertinimu, toks Komisijos daugumos argumentavimas kelia pagrįstų abejonių dėl esminių teisės principų supratimo. Kolektyvinė sutartis nėra rekomendacinio pobūdžio dokumentas ar formalus socialinio dialogo rezultatas. Tai abiejų šalių derybomis pasiektas, teisiškai privalomas susitarimas, nustatantis darbuotojų teises ir socialines garantijas.

Generalinio komisaro įsakymas negali savaime pakeisti galiojančioje kolektyvinėje sutartyje nustatytų garantijų vien todėl, kad toks įsakymas buvo suderintas su socialiniais partneriais. Derinimo procedūra ir kolektyvinės sutarties pakeitimas nėra tapatūs teisiniai veiksmai.

Darbo kodekse aiškiai reglamentuojama kolektyvinių sutarčių keitimo tvarka. Todėl kyla klausimas, kodėl tarnybinius ginčus nagrinėjančios Komisijos dauguma šiai aplinkybei nesuteikė deramo teisinio svorio.

Kam tuomet reikalingos kolektyvinės derybos?

Jeigu vadovautumėmės tokia Komisijos daugumos pozicija, susidarytų paradoksali situacija – profesinės sąjungos derasi dėl pareigūnų socialinių garantijų, pasirašomos kolektyvinės sutartys, tačiau jų nuostatos faktiškai gali būti pakeičiamos administraciniais sprendimais dar iki oficialaus sutarties pakeitimo.

Ar kolektyvinės derybos tokiu atveju netampa tik formalumu? Ir kokią realią vertę pareigūnams turi pasirašyti susitarimai, jeigu jų privalomumas gali būti taip interpretuojamas?

LPPS nuomone, ypač didelį susirūpinimą kelia tai, kad tokia pozicija išreiškiama būtent tarnybinius ginčus nagrinėjančioje Komisijoje, kurios viena svarbiausių užduočių yra objektyviai vertinti teisės aktus ir užtikrinti pareigūnų teisių apsaugą.

Komisijos nariai turėtų ne tik išmanyti teisės aktus, bet ir gebėti tinkamai vertinti jų tarpusavio santykį, kolektyvinių susitarimų privalomumą bei socialinių garantijų apsaugos principus.

LPPS pabrėžia, kad socialinis dialogas negali būti suprantamas kaip vien formalus dokumentų derinimas. Kolektyvinėse derybose pasiekti susitarimai privalo būti gerbiami ir vykdomi, o jų pakeitimai – atliekami laikantis nustatytų teisinių procedūrų. Galutinį teisinį vertinimą dėl ginčijamų nuostatų taikymo turės pateikti teismai.

LPPS laikosi principinės pozicijos – kolektyvinė sutartis nėra dokumentas, kurio įsipareigojimus galima vienašališkai perrašyti vadovo įsakymu. Jeigu negerbiami kolektyviniai susitarimai, kyla grėsmė pačiai socialinio dialogo esmei ir pareigūnų pasitikėjimui kolektyvinių derybų procesu.

Kolektyvinės sutartys turi būti ne tik pasirašomos, bet ir vykdomos!