LPPS biurui vadovaujanti R. Bakutytė žino pareigūnų gynimo kainą (2 dalis)

Tęsiame interviu su didžiausios šalyje policijos pareigūnus vienijančios profesinės sąjungos – Lietuvos policijos profesinės sąjungos (LPPS) – administratore Raimonda Bakutyte.

Narių skaičius viršijo 1300

Daiva Sakalė: Kaip atrodo LPPS biuro administratorės, o tuo pačiu – ir Romos Katinienės bendražygės darbo diena?

Raimonda Bakutytė:  Administratoriaus darbas – tai skambučiai, laiškai, raštai, papildomų paslaugų organizavimas. Nesu teisininkė ir nekonsultuoju, teikiu bendrą informaciją. Pavyzdžiui, žmogus klausia, ar priklauso viena ar kita – į tai galiu ir aš atsakyti. Arba nukreipti, kas geriausiai gali padėti. Jei pareigūnui kilo rimta problema, tarkime, su jo vadovu, tai ne mano kompetencija spręsti, reikia pirmininkės arba teisininko. Susikonspektuoju, perduodu informaciją  toliau.

Daiva Sakalė:  Esate labiau geroji biuro dvasia ar reikli?

Raimonda Bakutytė (juokdamasi):  LPPS finansininkas sako, kad piktoji. Esu reikli, ypač – sau. Mano  turi būti sudėliota, surašyta, susisteminta ir aišku viskas. Kitose organizacijose (yra tokių) dažnai nežino, kas kreipėsi ir kada, ką darė, kas buvo. Mano įsitikinimu, taip negali būti. Administruoju daug papildomų paslaugų. Man padeda LPPS Tarybos narės Agnė Šidlauskienė ir Agnė Greblikaitė.

Daiva Sakalė: Kiek šiuo metu profesinėje sąjungoje narių?

Raimonda Bakutytė:  Dabar apie 1300, narių daugėja nuolat. Ir man darbo daugėja (juokiasi – D. S.). Nariai jaunėja, yra net policijos studentų narių. Jie dar nedirba, o jau yra LPPS nariai.

Daiva Sakalė:  Prieš mėnesį dariau interviu su kitu profesinės sąjungos žmogumi, ir narių buvo mažiau –  jų tikrai sparčiai daugėja, o LPPS populiarėja. Tuoj narių bus tiek daug, kad Jums reikės LPPS teisininko pagalbos, kad  gelbėtų pačią nuo persidirbimo?

Raimonda Bakutytė (juokdamasi – D. S.) LPPS Vilniaus skyriaus pirmininkės mintis, kartą pamačius mane besisukančią lyg voverė, buvo tokia: profesinėje sąjungoje reikia įkurti profesinę sąjungą. O jei rimtai, turi žmogus būti atsidavęs darbui, nelabai kas nori savo asmeninį laiką aukoti profesinei sąjungai. Tokių yra mažai.

Ne karatė, bet vis tiek – kovos menas

Daiva Sakalė:  Jūsų, kaip ir LPPS pirmininkės, toks genas, pašaukimas ar abu faktoriai kartu? Veiklos, judėjimo, pokyčių – begalė. Vis bėgte.

Raimonda Bakutytė:  Pradėjusios, įsivažiavusios  negalime sustoti. LPPS biure dirbu nuo 2019 metų. Nors biuras veikia seniai. Tai, kad biuras Kaune – puiku. Strategiškai patogi vieta, juk iš Klaipėdos ir regionų lengviau atvykti į Kauną negu į Vilnių. Užsienio delegacijos, kiti svečiai, priėmimų organizavimas. Įvairūs raštai, susirašinėjimai ir laiškai keliauja „pro mane“. Jei reikia surinkti, pakviesti mūsų atstovus į susitikimus – taip pat mano darbas.

Daiva Sakalė:  Į pensiją išėjote laikais, kai pareigūnams buvo galima tai daryti po 20-ties tarnybos metų. Girdėjau, savo darbą itin mėgote ir dirbdama policijoje, tad visuomenei tarnavote beveik dvigubai ilgiau nei būtina. Koks Jūsų, kaip pareigūnės, stažas?

Raimonda Bakutytė:  Išėjau į pensiją, turėdama 33 metų stažą. Galėjau dirbti ilgiau, tačiau jau buvau ne tokio amžiaus, kad galėčiau užsiimti imtynėmis, karatė veiksmais ar lakstyti paskui nusikaltėlius. Policijoje visi daro viską: nėra taip, kad vieni gatvėje dirbtų, o kiti – tik kabinete. Tyrėjas ir bėga, ir gaudo, ir sulaikinėja, ir tenka virsti. Pagalvojau, jaunimas tegu vaikosi nusikaltėlius, šaudo, gaudo... Grįžti į kriminalinę policiją jau laiko nebebuvo. Bet išliko noras padėti pareigūnams. Todėl esu čia.

Daiva Sakalė:  Kas Jūsų darbe sunkiausia ir kas lengviausia?

Raimonda Bakutytė:  Klausčiau ne kas sunkiausia ir lengviausia, o kas maloniausia. Jei suskamba telefonas ir išgirstu: „Noriu tapti jūsų profesinės sąjungos nariu“... Tai tie, kas šalia manęs stovi, sako, kad pasikeičia mano intonacija. Tai yra malonu, man pakyla nuotaika. Juk kai išklausai apie problemas, tu įsijauti, negali džiaugtis, kad kažkam bėda. Skubi organizuoti, nukreipti.

Daiva Sakalė:  Kai atsikūrė Lietuva, visuomenės padėtis dėl tvyrojusio  chaotiškumo, dažno įstatymų pažeidinėjimo vadinta laukiniu kapitalizmu. Policijoje iš pradžių būta ir daug idealizmo, ir – įstatymų nepaisymo, ką parodė Jūsų atskleista istorija apie „kryžiaus žygius“ prieš principingas pareigūnes. Ar dabar, 2025-aisiais, policijos sistemoje daugiau civilizacijos, palyginus su pasiklausymų aparatūros, kaip kovos priemonės su pavaldinėmis, diegimo laikais?

Raimonda Bakutytė:  Tie įvykiai ne tokie ir seni – prabėgo gal daugiau nei dešimt metų. Nežinau, kaip yra komisariatuose dabar, nes ten jau nedirbu. Tačiau vidaus reikalų sistemoje viskas apgriauta, supaprastinta, padaryta taip, kad peršasi tik toks palyginimas: tarkime, poliklinikoje ateini pas gydytoją, ir jis gali dantis sutaisyti, širdies stimuliatorių pakeisti, gimdymą priimti ir išoperuoti. Policijos pareigūnai dabar turi būti tokie universalūs. Ar tai galima pavadinti civilizuotumu?  Kur jis yra? Todėl norisi palinkėti pareigūnams stiprybės, protingų viršininkų, o LPPS – irgi protingų policijos vadovų, su kuriais galima būtų protingai, konstruktyviai bendrauti, ne kariauti. Nes karas niekam nieko gero neduoda, tik gyvenimą sugadina.

Daiva Sakalė: Ačiū už pokalbį.

Kalbino Daiva Sakalė